Rokas Baciuška savo ketvirtajame Dakare nusprendė imtis pokyčių ir sau įprastą bagį iškeitė į automobilį su kuriuo varžėsi prestižinėje „Ultimate“ klasėje.
Lietuvis galutinėje rikiuotėje liko dvyliktas, tačiau į savo sąskaitą įsirašė nemažą pergalę – laimėtą antrąjį maratoninį greičio ruožą.
Visgi tauragiškis neslėpė, jog galutinis rezultatas galėjo būti kur kas geresnis.
„Norėjosi geriau. Pirmą dieną pasitaikė akmuo, kuris davė per širdį. Bet dvylikta vieta debiutuojant automobilių klasėje visai neblogai. Aišku, išskaičiuokime tas dvi valandas – gal būtume TOP penketuke ar trejetuke, nes būtų buvusi visai kita motyvacija. Bet visai neblogai.
Turiu dar laiko, dar 6 metus galiu važiuoti, o tada jau tapsiu legenda Dakare. Turiu to laiko, tikrai. Viskas gerai. Galėjo būti geriau, bet galėjo būti ir prasčiau. Tai viskas puikiai“, – šypsodamasis kalbėjo Rokas.
„Ultimate“ klasėje vienintelis R.Baciuška iš lietuvių kovojo dėl aukštesnių vietų. Visgi pasak 25-erių sportininko, tai jam įtakos nedarė.
„Aš nesivaržau su lietuviais, aš varžausi su elitu, – pareiškė lenktynininkas. – Iškrito ir kiti legendiniai dalyviai. Jie yra legendos turintys daugiau patirties, todėl lentelėje būti dvyliktam – nėra blogas rezultatas.
TOP 20-ukas tikrai buvo labai stiprus, stiprūs vairuotojai ir net keturios gamyklinės komandos. Viskas gerai. Žinau, kad lietuviai mėgsta konkuruoti su lietuviais. Buvo vienas epizodas, bet viskas labai gerai išsisprendė. Smagu, jog yra tiek fanų tiek Dakare, tiek už ekranų. Ačiū visiems.“
– Kiek smagu buvo aplenkti estų ekipažą priešpaskutiniame etape?
– Juos ir reikėjo man aplenkti. Gerai, kad tai padariau.
– Kiek realu kitais metais pasiekti TOP 5 ar TOP 3?
– Jau šiais metais galėjo TOP 3 būti. Pirma diena, ekipažo klaida, prakirtome padangą, naują įdėjome, blogai susuko ir po 60 kilometrų ją pametėme. Tai labai skaudžiai mums kainavo. Tokia dalia. Bet iš tokios pozicijos, vis tiek ateiti iki 12-os vietos, yra rezultatas.
Ta 12-ta vieta – galbūt ne tokia, kokios norėjo tauta, bet turime dar yra daug laiko, stengsimės. Be beduino negrįšiu. Reikės man jį parvežti kažkaip, per kraują, per vandenį, kažkaip padarysiu tai.
– Išvykus į Dakarą tau gimė dukra. Koks yra pirmas dalykas, kurį padarysi grįžęs namo?
– Žinot, dukrą apkabinsiu, pabučiuosiu. Sunku dar iš tikrųjų. Ji turėjo gimti sausio 3 dieną, bet gimė anksčiau, tai labai gerai. Laiko dar jai daug neskyriau, bet dabar tėtis grįžta namo ir skirs daugiau laiko. Dabar Dakaras baigtas, mėnesį laiko reikia pailsėti, pirtelė, geras maistas, draugų kompanija ir viskas.
– Galbūt yra tikslas prisijungti prie gamyklinės komandos?
– Viskas tam ir vyksta. Aš jau tai užkūriau, o jie tarpusavyje jau kažkaip turi išsispręsti… Visai gali būti. Gal kitais metais važiuosiu gamyklinėje komandoje, gal ir ne. Dar nieko nežinome.
– Koks skirtumas tarp automobilio ir bagio vairavimo?
– Su automobiliu greičiau grįžti į bivaką, tai daugiau laiko pailsi. Mažiau dulkių valgai, bet bagiuose dabar tikrai pamažėjo konkurencija, nes anksčiau važiavo elitas, bet jis irgi peršoko į automobilių klasę. Aišku, greitis kitoks ir „Ultimate“ klasėje konkurencija tikrai didesnė.
– Prisimenant epizodą su Benediktu Vanagu, lietuviai susiskaldė į dvi stovyklavietes. Kokią žinutę jiems turėtumėte?
– Čia jų, ne mūsų dalia. Kiekvienas palaiko savo lenktynininką. Jie gavo labai gerą žinutę – mes apsikabinome, išsiaiškinome, viskas gerai. Aš nežinojau to dalyko, kas pas jį ten buvo, bet aš žinau – jis vis tiek mane matė. Bet viskas gerai. Mes Lietuvai turime atnešti bendrą rezultatą, o ne kariauti. Emocijos buvo, emocijos. Dabar jau esame čia.
