Krepšinio namų mįslės: kam ir kodėl reikia mauzoliejaus

„Paramos rungtynės su puse salės. Nežinau, kaip mes atrodysime prieš serbus“, – suirzęs sumurmėjo A.Sabonis.

Šis Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) patirtas fiasko iš naujo įžiebė diskusijas, kam apskritai reikalingas toks objektas, kurio statyba gali suryti kone 5 mln. eurų ir kaip toliau būtų finansuojamas jo išlaikymas. Juk LKF nevengia pavirkauti, kad pinigų krepšiniui nuolat stinga, bet pati juos taško abejotinam projektui, kai tuo pat metu visų amžiaus grupių Lietuvos krepšinio rinktinių rezultatai pastaraisiais metais stabiliai sminga žemyn.

Jei idėja išties kilni ir skaidri, kam reikia ją stumti tylomis ir paskubomis? Ką siekia nuslėpti Lietuvos krepšinio federacijos vadovybė, sumaniusi viešajai įstaigai perleisti Kaune kylančių Krepšinio namų valdymą?

2018-ųjų balandžio 23-iąją, vykusioje LKF konferencijoje delegatų balsavimui buvo pateiktas federacijos viršūnėse subrandintas nutarimas: specialiai įkurtai viešajai įstaigai „Krepšinio namai“ perduoti būsimų Krepšinio namų valdymą.

Krepšinio namai Kauno Santakos parko pašonėje turėtų apimti krepšinio muziejų, renginių ir konferencijų sales, suvenyrų parduotuvę, kavinę su lauko terasa, kino salę, interaktyvias pramogas bei administracines patalpas.

Juose norima įkurti ir LKF būstinę. Tačiau suplanuota, kad net Krepšinio federacija, savo lėšomis plėtojanti šį projektą, irgi bus tik Krepšinio namų nuomininkė – už patalpų naudojimą mokės viešajai įstaigai „Krepšinio namai“.

2017-ųjų birželio pabaigoje, dalyvaujant Kauno merui Visvaldui Matijošaičiui ir LKF prezidentui A.Saboniui, simbolinės kapsulės įkasimu buvo duotas oficialus Krepšnio namų statybos startas.

Teigiama, kad objektui LKF skirs apie 2 mln. eurų, o kitą dalį – kol kas neįvardyti „potencialūs partneriai ir rėmėjai“.

Vienintelis nekomercinis šio projekto aspektas – Krepšinio muziejus. Ir tai santykinai – lankytojai juk turės pirkti bilietus.

O visa kita – grynai komercinis objektas puikioje Kauno vietoje, kurio valdytojai turėtų stabilias pajamas. Prestižinis verslo centras, vienintelis toks Lietuvoje, nes apgaubtas šventos krepšinio aureolės.

Ar gali būti taip, kad slapta sukūrę Krepšinio namų valdymo modelį, garantuosiantį ilgalaikę finansinę grąžą, kai kurie įtakingi LKF veikėjai skubiai dėlioja visus saugiklius, kad po metų net ir pasikeitus federacijos vadovybei Krepšinio namai, vadinasi, ir pinigų srautai, liktų tose pačiose rankose?

„Lietuvos rytą“ konsultavusių teisininkų nuomone, visiškai realu, kad dabar LKF priklausančios viešosios įstaigos „Krepšinio namai“ dalys ateityje atsidurs privačiose rankose (pavyzdžiui, krepšinio pasaulyje neginčijamą autoritetą turinčio žmogaus). O tada jau tik nuo jo priklausys, ką valdant Krepšinio namus imti į verslo partnerius. Ir tarp tokių tikrai nebūtinai bus LKF.

Bet gal Krepšinio namų idėjoje tikrai nėra jokių asmeninių interesų ir viskas daroma dėl to Lietuvos krepšinio? Tada kam tokioje visuomeninėje organizacijoje kaip Krepšinio federacija reikia slaptumo, kai kalba pasisuka pirmiausia apie Krepšinio namų projektą?

„Konfidencialumo ir interesų konflikto vengimo deklaracija“ – taip pavadintą dokumentą pasirašo ne kokių nors slaptųjų tarnybų pareigūnai, o Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigais finansuojamos šalies Krepšinio federacijos Vykdomojo komiteto (VK) nariai prieš kiekvieną posėdį.

„Aš, būdamas Lietuvos krepšinio federacijos Vykdomojo komiteto narys, atsižvelgdamas į tai, kad:

pagal LKF VK posėdžių vykdymo tvarkos taisykles LKF VK rengiami posėdžiai yra uždari ir juose turi teisę dalyvauti tik VK nariai bei asmenys, kuriems LKF įstatuose arba kituose LKF norminiuose aktuose numatoma teisė dalyvauti posėdžiuose, ir kviestieji asmenys, su kuriais susijęs nagrinėjamas klausimas;

man, kaip LKF VK nariui, dėl mano atliekamų funkcijų yra prieinama informacija, tiesiogiai susijusi su LKF VK priimamais sprendimais ar kitomis vykdomomis funkcijomis, kurią LKF laiko konfidencialia;

siekdamas užtikrinti konfidencialios informacijos apsaugą bei teisėtų LKF ir bet kokių kitų interesų nebuvimą, deklaruoju, kad:

protingai ir apdairiai neterminuotą laiko tarpą saugosiu ir raštu bei žodžiu ar bet kokiu būdu neatskleisiu jokiems tretiesiems asmenims informacijos, nurodytos šios deklaracijos preambulės B punkte, nebent LKF VK ar kitas atitinkamas kompetetingas LKF organas nuspręstų kitaip;

vengsiu teisėtų ir bet kokių kitų interesų konflikto.“

O toliau – parašų serija. Kaip nepasirašysi, jei patys pirmieji tą padaro LKF prezidentas A.Sabonis ir LKF direktorius bei generalinis sekretorius Mindaugas Špokas.

Bet, „Lietuvos ryto“ žiniomis, maištininkų yra pasitaikę: per vieną VK posėdžių šį nelogišką dokumentą pasirašyti atsisakė Tomas Pačėsas. Regionų krepšinio lygos viceprezidentas nesuprato, kaip gali neinformuoti jį į VK delegavusių klubų apie tai, kas kalbama ne kokios nors privačios verslo struktūros, o visuomeninės organizacijos posėdžiuose.

Kitų lygų ir organizacijų atstovams (įskaitant ir Lietuvos krepšinio lygą) iki šiol atrodo visiškai normalu, kad jų atstovaujamai krepšinio bendruomenės daliai uždrausta žinoti, kuo, kaip ir už ką gyvena Lietuvos krepšinis.

Beje, paklusnumą LKF vadovai ėmė užsitikrinti dar prieš keletą metų, kai sumažino VK narių skaičių.

Pavyzdžiui, LKL turėjo tris narius, bet po to, kai jie per posėdžius ėmė kelti nepatogius klausimus, svarbiausiai šalies lygai atstovauti paliktas vienas žmogus – lygiai kaip ir tokiems nišiniams dariniams kaip moterų antroji lyga ar veteranų lyga.

Tas LKL atstovas – lygos prezidentas Remigijus Milašius. Jis per VK posėdžius anksčiau irgi nebijodavo oponuoti federacijos vadovams, bet pamažu ėmė juos besąlygiškai palaikyti.

Tai aiškinama vieša paslaptimi krepšinio užkulisiuose: esą A.Sabonis jau apsisprendė nekandidatuoti į LKF prezidentus per kitus rinkimus ir pažadėjo visokeriopą paramą R.Milašiui siekiant šio posto.

R.Milašius ir visi kiti LKF Vydomojo komiteto neeilinio posėdžio, vykusio 2018-ųjų balandžio 3 dieną, dalyviai pasirašė KGB laikus primenančią konfidencialumo deklaraciją.

Pasirašyti – jau nieko nauja. Įdomiau tai, dėl ko prireikė neeilinio posėdžio.

Juk prieš tai, 2018-ųjų kovo 13-ąją, surengtas eilinis LKF VK posėdis, kuriame buvo patvirtintas pagrindinis dokumentas – balandžio 23-iąją vyksiančios LKF metinės konferencijos darbotvarkė.

Tuo tarpu neeilinio VK posėdžio darbotvarkėje – trys nauji klausimai. Pirmieji du – skubūs: vietoj į Kiniją išvykstančio Gintaro Krapiko šalies jaunimo (iki 20 m.) treneriu paskiriamas Arvydas Gronskis ir pritariama naujam Lietuvos moterų krepšinio čempionato projektui.

LKF mikliai išplatino pranešimą žiniasklaidai apie abu pastaruosius nutarimus.

Bet neeilinio VK posėdžio darbotvarkėje buvo ir trečias klausimas, lyg ir nevertas jokios skubos: „Esamos situacijos dėl Krepšinio namų apžvalga“. Apie tai, kas buvo kalbėta šiuo reikalu, pranešime žiniasklaidai – nė užuominos.

„Lietuvos rytas“ nusiuntė tokį paklausimą LKF Viešųjų ryšių vadovui Vaidotui Zajarskui: „Pranešime pasigedome informacijos apie neeilinio posėdžio dienotvarkėje buvusį punktą dėl Krepšinio namų projekto vystymo eigos. Šis nuo viešumos kruopščiai slepiamas procesas domina visą krepšinio visuomenę, todėl tikimės, kad ir mokesčių mokėtojų pinigais finansuojama (o tuo pat metu dėl lėšų stygiaus nuolat besiskundžianti LKF) paviešins, kaip leidžiami šalies krepšinio vystymui skirti pinigai.“

Sulaukėme tokio atsakymo: „Visa eiga bus pristatyta balandžio 23 d. per LKF metinę konferenciją, kuri bus atvira ir žiniasklaidai.“

„Lietuvos rytui“ pavyko sužinoti, kad tame paslaptingame LKF VK neeiliniame posėdyje buvo pristatyti du Krepšinio namų valdymo variantai.

Juos dalyviams pristatė LKF interesus ginančios brangiausiai Lietuvoje apmokamos teisininkų bendrovės „Ellex Valiūnas ir partneriai“ atstovė Jevgenija Vienažindytė. Ji reziumavo: vienas variantas – ekonomiškai naudingesnis, kitas – saugesnis. Ir pasiūlė, kad jie abu būtų pateikti balsuojant metinėje konferencijoje.

Tada savo požiūrį į visos Lietuvos krepšinio bendruomenę, kuriai lyg ir turėtų atstovauti LKF VK nariai, pademonstravo vienas aukštesnių federacijos vadovų.

Jis mestelėjo frazę su nenorminės leksikos žodžiu apie tai, kad konferencijos dalyviai yra nieko nesuprantantys kaimiečiai, todėl reikia pateikti vienintelį variantą, už kurį visi ir balsuos.

Nuolankiai dairydamiesi į A.Sabonį su M.Špoku VK nariai bendrai pritarė LKF ir viešosios įstaigos (VšĮ) „Krepšinio namai“ pagrindiniam bendradarbiavimo modeliui, kuris ir bus teikiamas tvirtinti LKF konferencijos nariams.

Kitaip tariant, balsuoti būtent tiems, perfrazuojant vieną LKF vadovų, neišmanėliams, kurie nesugeba mąstyti savo galva.

Tarp ekonomiškai naudingesnio ir saugesnio varianto VK pasirinko pastarąjį. Saugesnis dabartinės LKF vadovams jis yra todėl, kad po patvirtinimo konferencijoje užkirstų visus kelius galimiems kitiems pretendentams į viešosios įstaigos „Krepšinio namai“ dalis.

Nes kitaip negali garantuoti, kad krepšinio bendruomenėje neatsiras ir kitų, norinčių prisidėti prie VšĮ „Krepšinio namai“ deklaruojamo pagrindinio veiklos tikslo – tenkinti viešuosius interesus kultūros, švietimo ir sporto srityse.

LKF vadovai turi patirties, kaip pastatyti vežimą prieš arklį ir lengvai manipuliuoti LKF konferencijos dalyviais.

Šalies krepšinio visuomenė apie jokius Krepšinio namus nebuvo girdėjusi iki 2015 metų balandžio 28-osios, kai Kaune buvo surengta LKF metinė konferencija.

Dalyviams išplatintoje darbotvarkėje nebuvo nė žodžio apie šį projektą, nors tada jam numatyta išleisti pusantro milijono eurų suma buvo kone dvigubai didesnė, nei Krepšinio federacija buvo gavusi iš valstybės biudžeto per 2014-uosius (872 318 eurų).

Dauguma konferencijos dalyvių po keletą valandų trukusių įprastų kalbų ir įvairių balsavimų laukdami renginio finišo jau pradėjo žvalgytis į duris.

Kaip tik tuo metu LKF prezidentas A.Sabonis pateikė staigmeną: po paskutiniu darbotvarkės punktu „Einamieji klausimai“ tarsi eilinė smulkmena buvo užšifruotas Krepšinio namų pristatymas.

A.Sabonis paaiškino, kad antrajai šalies religijai įamžinti Kauno valdžia jau skyrė ir suteikė ilgam terminui naudotis 30 arų sklypą, kurio vertė – apie 867 tūkst. eurų.

Garsaus architekto G.Natkevičiaus modernus projektas, gražios skaidrės, užburianti vizija, LKF prezidento autoritetas – susidėjo viskas.

Dar ir vėluojančiais pietumis susirūpinusi LKF konferencijos dalyvių dauguma apsisprendė akimirksniu – 69 pakėlė ranką „už“. Tik 6 susilaikė, o 22 išvis nebalsavo.

Absoliučiai daugumai nekilo klausimų, kodėl Krepšinio namų idėja nebuvo pateikta svarstyti visuomenei. Ir net uždaram LKF Vykdomajam komitetui, kuriame kartais susiginčijama net dėl tokių menkniekių, kiek porų sportbačių skirti kuriai nors jaunučių rinktinei.

Krepšinio namų projektui Kauno senamiestyje, Santakos g. 11, plėtoti 2017-ųjų birželio 29-ąją buvo įkurta viešoji įstaiga „Krepšinio namai“.

Steigėjai – du, o jų turtiniai įnašai tokie: Kauno miesto savivaldybė – 1 euras, LKF – 5 eurai. Tai galėtų reikšti, kad savivaldybei priklauso šios VšĮ viena dalis, federacijai – penkios.

Daugiamilijoniniu projektu užsiimančiai viešajai įstaigai, kurioje dirba du darbuotojai, vadovauja 28-erių Živilė Belejevaitė. Mergina iš Jonavos tuo pat metu yra Lietuvos krepšinio federacijos administratorė.

Pačios VšĮ „Krepšinio namų“ registracijos adresas nesusijęs nei su Kauno savivaldybe, nei su LKF: Jogailos g. 9, Vilnius. Lygiai ten pat, kur įsikūrę federacijai atstovaujantys teisininkai „Ellex Valiūnas ir partneriai“ (beje, per 2018-uosius teisinėms paslaugoms LKF buvo numačiusi skirti beveik 23 tūkst. eurų).

LKF turėtų tapti vienintele „Krepšinio namų“ dalininke: už savivaldybės lėšas baigus pradinius statybos darbus miestas perduoda savo dalį federacijai.

„Mes apmokėsime pradinį etapą, kuris būtų inventorizuotinas ir galimas įnešti mūsų į tą viešąją įstaigą, kurią toliau finansuos federacija ir užbaigs visą projektą iki galo“, – 2017-ųjų vasarį BNS sakė tuometis Kauno savivaldybės administracijos direktorius G.Petrauskas.

Tiesa, tas pats G.Petrauskas visai kitaip kalbėjo 2015-ųjų rugpjūtį, kai į Santakos gatvę dar nebuvo suvežta statybų technika.

„Savivaldybė neketina skirti lėšų nei Krepšinio namams įrengti, nei jiems išlaikyti, taip pat neketina dalyvauti juos valdant“, – pareiškė administracijos direktorius.

Esą Kauno savivaldybė įsipareigojo suformuoti sklypą ir parengti Krepšinio namų projektą, bet viskas bus daroma LKF pinigais, kuriuos ši uždirbo mūsų šalyje 2011-aisiais surengusi Europos vyrų čempionatą.

G.Petrauskas kalbėjo, kad pritardama Krepšinio namų idėjai miesto valdžia niekuo nerizikuoja, nes savivaldybė neinvestuos savo pinigų.

Ir apsidraudė paklaustas, kas bus, jei savivaldybės bus paprašyta perimti Krepšinio namų išlaikymą: „Niekas negali nuspėti, kas nutiks po kelerių metų, bet šiuo metu tokių planų nėra.“

Šalies krepšiniui svarbu, kad dalį finansinės naštos prisiėmė Kauno miestas.

Sprendžiant iš to, ką apie LKF finansinę situaciją nuolat kalba federacijos direktorius M.Špokas, situacija – labai sudėtinga.

„Mums kyla klausimas, ką mes tokio blogo padarėme, nors nuo 1992 metų dalyvaujame olimpiniame cikle ir varžybose“, – 2018-ųjų pradžioje sakė M.Špokas, dėl krepšinio finansavimo varstęs aukščiausių šalies pareigūnų kabinetų duris.

Jie teigė, kad dėl sporto finansavimo tvarkos pakeitimų ir reklamos rinkos ypatybių LKF biudžetas 2018 m. gali būti 800 tūkst. – 1 mln. eurų mažesnis už buvusį 2017 m.

M.Špokas tvirtino, kad situacija blogėja ir su krepšinio rėmėjais.

„Skandinaviškos kompanijos nesuinteresuotos remti, praradome „Coca-Cola“ rėmimą, nes kompanija išeina iš Lietuvos, „Švyturys“ neberemia mūsų, nes pasikeitė situacija jiems nepalankia linkme dėl alkoholio reklamos draudimo. Taip mes praradome apie 500 tūkst. eurų. Jeigu lažybininkai iškris, mes dar prarasime“, – vardijo LKF generalinis sekretorius-direktorius.

Dar 700 tūkst. eurų federacija negaus dėl pakeistų FIBA taisyklių, nes negalės parduoti televizijos transliacijų.

„Mūsų bendras biudžetas pastaraisiais metais būdavo maždaug 3 mln. eurų per metus, todėl tas 800 tūkst.–1 mln. eurų praradimas yra didelis“, – padarė išvadą M.Špokas.

LKF vadovai pabrėžė, kad dėl finansavimo mažėjimo itin nukenčia jaunų sportininkų parengimas.

Ar esant tokiai situacijai Krepšinio namų statyba neatrodo puota maro metu?

Gal Krepšinio muziejų vis dėlto įkurdinti „Žalgirio“ arenoje Kaune, kur dideli žmonių srautai ir kur tikrai jam galima rasti vietos? Toks projektas federacijai atsieitų gerokai pigiau.

O galbūt tuos per 2011-ųjų Europos čempionatą buvusių LKF vadovų pastangomis uždirbtus pinigus prasmingiau panaudoti tiesioginei Lietuvos krepšinio plėtrai – nuo vaikų ir jaunimo krepšinio, klubų iki nacionalinių rinktinių, kurių rezultatai pastaraisiais metais smigo žemyn?

Jei tokį klausimą per LKF konferenciją iškeltų koks nors delegatas „kaimietis“, atsakymas tikriausiai būtų toks pats, kurį jau girdėjo tie, kurie abejoja grandiozinio projekto tikslingumu.

„Jums ką, geriau viską pravalgyti?“ – klausimu į klausimą apie Krepšinio namus yra atsakęs A.Sabonis.

Vadovaujantis prezidento logika, visi krepšinio klubai turėtų kaupti ir leisti pinigus kokiems nors specialiems projektams, o ne rūpintis kasdienėmis pareigomis, pirmiausia – sudėties komplektavimu, siekiant kuo geresnių rezultatų aikštėje.

Ką pasakytų „Žalgirio“ sirgaliai, jei klubas praneštų, jog užuot sumokėjęs Šarūnui Jasikevičiui didesnius pinigus už sutarties pratęsimą, „Žalgiris“ juos investuoja, tarkim, į naujų daugiabučių statybą, kurie kada nors galbūt duos pelną?

Niekas nesiginčytų, kad Krepšinio namuose žadamo įkurti muziejaus idėja yra prasminga ir svarbi visai Lietuvai, kuriai krepšinis – gerokai daugiau nei žaidimas.

Todėl turbūt neatsitiktinai būtent šį idealistinį projekto aspektą pastaruoju metu viešumoje stengiasi pabrėžti Krepšinio namų plėtotojai, į šešėlį apdairiai pastūmėję komercines objekto funkcijas.

Idėja – savo keliu, pinigai – savo. Kokia korta federacijos vadovai žaidė ir kiek buvo atviri pateikdami Krepšinio namų ateities klausimą LKF konferencijos delegatams ruošiantis balsuoti?

Lyg tyčia 2018-ųjų LKF metinėje konferencijoje Krepšinio namų reikalas, kaip ir 2015-aisiais, vėl buvo nugrūstas į darbotvarkės galą.

Apie 2 milijonų federacijos eurų likimą delegatams buvo paaiškinta 13-uoju punktu, kuris ir vėl vadinosi „Kiti klausimai“. Jam numatyta skirti 10 minučių, o tada – vėl pietūs.

Vykdomojo komiteto posėdžiuose visas LKF vadovybei neįtinkančias diskusijas paprastai nukerta A.Sabonis: „Viskas dėl krepšinio.“ Arba: „Ką dar daug diskutuot, balsuojam.“ Arba: „Bendru sutarimu.“

Iš tokių balsavimo procedūrų neoficialiuose pokalbiuose šaiposi net ir besąlygiškai federacijos vadovybei lojalūs VK nariai, dalis kurių – etatiniai LKF darbuotojai. Jie ir laiko pakėlę rankas tarsi sugipsuotas pritardami bet kokiam savo darbdavių A.Sabonio ir M.Špoko nutarimui.

LKF vadovai viešumu netrykšta. Pavyzdžiui, 2017 m. LKF konferencijoje delegatus nuo pašalinių atitvėrė apsaugininkai. Tąsyk LKL direktorius Romualdas Brazauskas iš konferencijos tribūnos klausė: „Kur nuėjome ir iki ko prisigyvenome, kad visuomeninės organizacijos renginyje reikia samdyti apsaugą?“

Sutapimas ar ne, bet slaptųjų tarnybų lygio uždarumas Lietuvos krepšinio federacijos veikloje ėmė įsigalėti nuo tada, kai į gyvenimą buvo paleista Krepšinio namų idėja.

Nuo pat užuomazgų įslaptintam projektui kelias ir toliau tiesiamas maksimaliai vengiant viešumo bei neparankių klausimų. Aišku, kad pinigai, už kuriuos iškils Krepšinio namai, – Lietuvos krepšinio. Bet ar interesas – tikrai Lietuvos krepšinio? Ne kieno nors asmeninis, galbūt – finansinis „parašiutas“ po artėjančių LKF prezidento rinkimų?

Ar atsakymu į šiuos klausimus vėl taps tik rūstus A.Sabonio žvilgsnis?