„Auksinių“ žalgiriečių keliai: nuo verslo iki pasišventimo religijai

Penktadienį – apžvalga, ką per 10 metų nuo 1998 m. balandžio buvo nuveikę legendinio Kauno „Žalgirio" triumfo Europos taurėje herojai.

„Mūsų dienos kaip šventė“, – per žalgiriečių sutiktuves oro uoste dainavo Vytautas Kernagis, o tuometis Kauno meras iškilmingai pažadėjo, jog jau kitąmet mieste bus statomi nauji sporto rūmai, kai jauna Jono Kazlausko komanda padarė tai, ko nepavyko net dusyk iki tol žemyno turnyrų finaluose žaidusiam legendiniam sovietinių laikų „Žalgiriui“ su Arvydu Saboniu.

1998 m. balandžio 14 d. Belgrade naujosios kartos žalgiriečiai 82:67 įveikė Milano „Stefanel“ ir namo grįžo su Europos taure – pirmuoju žemyno klubinio krepšinio trofėjumi per ligtolinę visą mūsų šalies istoriją.

Prisimindamas šią reikšmingą datą „Krepšinis“ pasidomėjo, ką 2008-aisiais veikė istorinės pergalės veikėjai.

„Štombergo simultanas“, – šaukė serbų dienraščio „Blik“ straipsnio antraštė. Belgrado finalas Europai atvėrė naują žvaigždę. Kai 24 metų puolėjas į Milano ekipos krepšį įmetė 35 taškus, jis akimirksniu tapo naujosios kartos „Žalgirio“ simboliu.

„Pagrindinė mano užduotis buvo kiek neįprasta – uždengti varžovų lyderį Ferdinando Gentile“, – spaudos konferencijoje kuklinosi S.Štombergas.

Į žemyno krepšinio elitą per vieną vakarą įsiveržęs šviesiaplaukis snaiperis dar po metų su „Žalgiriu“ tapo Eurolygos čempionu ir tada jau svetur (Bolonijoje, Vitorijoje, Stambule ir Kazanėje) tęsė savo karjerą.

2008-ieji: 2007 m. vasarą nusprendęs atsisveikinti su profesionaliuoju krepšiniu buvęs Lietuvos rinktinės kapitonas vis dėlto apsivilko Palangos „Naglio-Adakrio“ marškinėlius. Nors pliktelėjusi jo galva dabar dažniau užimta verslo reikalais, „tik savo malonumui“ kamuolį į rankas paimantis S.Štombergas vėl – rezultatyviausias žaidėjas.

Per antrąsias NKL finalo rungtynes 34 metų klaipėdietis į... „Žalgirio“ dublerių krepšį įmetė 26 taškus.

Buvęs Vilniaus „Statybos“ lyderis 1996 metais į Kauną persikėlė tik po teisminių ginčų. O tada tris sezonus jis buvo viena svarbiausių „Žalgirio“ figūrų ne tik aikštelėje, bet ir drabužinėje. Kartu su Jono Kazlausko komanda laimėjęs abu svarbiausius finalus (1998 m. Belgrade ir 1999 m. Miunchene), D.Adomaitis vėliau karjerą tęsė Italijoje, Lenkijoje ir Prancūzijoje.

2008-ieji: tą sezoną 34 metų 201 cm ūgio puolėjas atstovavo Rygos „Barons“ ir su Latvijos klubu laimėjo trečiąjį žemyno klubinio krepšinio trofėjų – „FIBA Europe“ taurę.

Jis vienas pakeitė „Žalgirio“ likimą. Kauniečiai nebūtų matę nei Europos taurės, nei Eurolygos, jeigu ne šis amerikietis iš Alabamos. Būtent taiklus 191 cm ūgio įžaidėjo dvitaškis 1998 m. vasarį paskutinę aštuntfinalio su Bursos „Tofas“ sekundę atvėrė „Žalgiriui“ duris ir į ketvirtfinalį, ir į žemyno klubų elitą.

Kai E.Whatley gavo pasiūlymą iš lietuvių, jam buvo 35-eri. Po 14 metų NBA jis jau ruošėsi baigti karjerą, tačiau nusprendė dar metus pažaisti Europoje ir sezono viduryje atvyko į Kauną. Prieš finalą Belgrade – kaip ir prieš kiekvienas rungtynes – amerikietis skaitė Bibliją.

Nors buvęs Michaelo Jordano komandos draugas NBA nevengė audringo gyvenimo, po tėvų mirties jis visiškai atsidavė Jėzui. Po pergalės Belgrade J.Kazlauskas kalbino pamaldųjį įžaidėją dar sezonui likti Kaune ir išbandyti Eurolygą, tačiau šis nusprendė grįžti namo ir dar daugiau laiko skirti tikėjimui.

2008-ieji: 45 metų buvęs krepšininkas bent kartą per mėnesį pamokslauja nedidelėje evangelikų bažnyčioje „Inspire“ Merilando valstijoje. Pastoriumi tapęs žalgirietis aktyviai dalyvauja visuomeninės organizacijos „NBA krepšinio legendos“ veikloje, treniruoja vaikus ir skaito paskaitas apie narkotikų žalą kalėjimuose bei mokyklose.

Prieš finalo dvikovą Pranui vėl reikėjo specialios apsaugos. Į Belgradą jį antrąsyk lydėjo Vadovybės apsaugos departamento pareigūnas. Kaip ir prieš ketvirtfinalio mačą su Belgrado „Beobanka“, į „Pionir“ areną susirinkę serbai buvo negailestingi 215 cm ūgio milžinui iš Kroatijos.

Nors dar 1988 metais Seulo žaidynėse F.Arapovičius padėjo Jugoslavijos rinktinei laimėti olimpinį sidabrą, po dešimt metų Belgrade kroatą jau lydėjo kurtinantis švilpimas, prakeiksmai ir net spjūviai.

Patyręs „Žalgirio“ aukštaūgis finale ne tik didvyriškai grūmėsi su Milano „Stefanel“ serbu Srdjanu Jovanovičiumi, bet dar sykį buvo priverstas atlaikyti ir dvi tautas išskyrusį brolžudišką karą.

1997 metais atvykęs į Kauną emocingasis kroatas iš karto tapo „Žalgirio“ sirgalių numylėtiniu. Po triumfo Belgrade F.Arapovičius paliko Kauną ir vėliau atstovavo Austrijos, Izraelio, Slovėnijos bei Kroatijos klubams.

2002 m. baigęs karjerą buvęs žalgirietis pasinėrė į visuomeninę veiklą. Pranas net bandė tapti savo gimtosios šalies krepšinio federacijos vadovu.

2008-ieji: kovą 42 metų buvęs krepšininkas buvo išrinktas Kroatijos mokyklų sporto sąjungos prezidentu.

Juodadarbis puolėjas paskutinis iš dvi žemyno taures laimėjusios komandos paliko Kauną. Nors 204 cm ūgio puolėjas net septynerius metus ištikimai vilkėjo „Žalgirio“ marškinėlius, svetur jis iškeliavo be iškilimingų palydėtuvių.

2002 metų kovą kuklusis krepšininkas vietoj pinigų pasirinko laisvę, kai jo agentas su klubo vadovais nesėkmingai mėgino derėtis dėl žaidėjui taip ir nesumokėtos algos.

Sezono viduryje T.Masiulis perėjo į Sienos „Montepaschi“.

2008-ieji: nuo 2002 m. rudens iki šiol puolėjas vilki Sopoto „Trefl“ marškinėlius. 32 metų kaunietis lenkų klubui atstovauja jau šeštą sezoną.

Prieš dešimt metų Europos krepšinio valdininkams neužkliuvo viena kauniečių gudrybė. Nors 1997-1998 m. LKL pirmenybėse V.Praškevičius atstovavo Kauno „Atletui“, žemyno taurės turnyre jis jau vilkėjo „Žalgirio“ aprangą. Po tuščio sezono NBA namo sugrįžęs 24 metų 206 cm aukštaūgis J.Kazlausko komandai padėjo tik per atkrintamąsias varžybas.

Tačiau padėjo svarbiai – pavyzdžiui, per labai sunkią aštuntfinalio dvikovą Kaune su Bursos „Tofas“ jis žaidė net 38 minutes ir pelnė 18 taškų. Nors po pergalės Belgrade „Žalgiris“ viliojo „Atleto“ puolėją debiutuoti Eurolygoje, šis pasirinko kitą karjeros kelią.

V.Praškevičius devynis sezonus krimto legionieriaus duoną Turkijoje, Belgijoje, Izraelyje, Italijoje ir Ispanijoje.

2008-ieji: sausį 2003 m. Europos čempionas vėl grįžo į LKL, pasirašęs sutartį su „Šiauliais“.

„Žalgirio“ kapitonas nedalyvavo nei paskutinėje komandos treniruotėje, nei finalo rungtynėse, tačiau būtent jis iš FIBA generalinio sekretoriaus Borislavo Stankovičiaus rankų Belgrado arenoje gavo ir į viršų iškėlė Europos taurę.

Prieš lemiamą dvikovą D.Maskoliūną pakirto gripas. Likus porai dienų iki finalo jis dar turėjo 40 laipsnių karščio. Nors gydytojai abejojo 195 cm ūgio gynėjo galimybėmis įbėgti į aikštę, rimtai sergantis žalgiriečių kapitonas ne tik išskrido į Belgradą, bet ir paprašė trenerių jį būtinai įrašyti į rungtynių protokolą.

27 metų krepšininkas buvo svarbiausias tų laikų „Žalgirio“ autoritetas drabužinėje. Kitą pavasarį Miunchene D.Maskoliūnas pirmasis  iškėlė ir Eurolygos čempionų taurę, o po to šešis sezonus atstovavo Sopoto „Trefl“, kol dar nebuvo pradėjęs trenerio ir politiko karjeros.

2007 metų sausį jis tapo „Žalgirio“ trenerio asistentu, o kovą – Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nariu.

2008-ieji: padėjęs Rimantui Grigui laimėti 2007-ųjų LKL finalą, D.Maskoliūnas ruošiasi ne tik lemiamoms 2008-ųjų metų šalies pirmenybių kovoms, bet ir būsimiems Seimo rinkimams. 37 metų žalgirietis bus Liberalų ir centro sąjungos („zuokininkų“) kandidatas į šalies parlamentą.

1998-ųjų balandis dvejopai paženklino M.Žukausko likimą. Kartu su pergalės Belgrade jubiliejumi 32 metų šiaulietis šią savaitę švęs ir savo santuokos dešimtmetį. Likus iki Europos taurės finalo tik trims dienoms 201 cm ūgio puolėjas, kuris „Žalgiriui“ tuomet atstovavo pirmąjį sezoną, Šiauliuose atšventė savo vestuves su Lina Vaitiekūnaite.

Jau po poros dienų laimingi jaunavedžiai sėdėjo į Belgradą skrendančiame lėktuve, kuriuo taip pat keliavo ir kitų žalgiriečių – S.Štombergo, D.Sirtauto, T.Stumbrio bei trenerio J.Kazlausko žmonos.

2000 m. atsisveikinęs su „Žalgiriu“, M.Žukauskas vieną sezoną vilkėjo Liublianos „Olimpija“ marškinėlius, o po to persikėlė į Italiją. Penkerius metus buvęs žalgirietis atstovavo Sienos „Montepaschi“.

2008-ieji: nuo 2006 m. rudens M.Žukauskas gina Pezaro „Scavolini“ garbę.

Po dešimt metų pertraukos E.Žukauskas grįžo ten, kur tapo žvaigžde. Prieš 1997-1998 m. sezoną „Žalgiris“ pagaliau persiviliojo 216 cm „centrą“ į Kauną. Trejus metus iki tol jis LKL pirmenybėse atstovavo Klaipėdos „Neptūnui“, tačiau tik su „Žalgiriu“ užkariavo Europą.

Kaune praleisti trys sezonai padėjo ilgarankiam „centrui“ subręsti ir vėliau pasirašyti pelningas sutartis su stipriausiomis Italijos (Bolonijos „Paf"), Rusijos (Mineralinių Vandenų „Lokomotiv“, Kazanės „Uniks“), Turkijos (Stambulo „Ulker“) ir Graikijos (Pirėjo „Olympiakos“) ekipomis.

2006 m. rudenį traumų kamuojamas E.Žukauskas tapo „Lietuvos ryto“ nariu, tačiau Vilniuje laimės nerado.

2008-ieji: šį sezoną centras vėl apsivilko „Žalgirio“ marškinėlius. Grįžti į Kauną jį įkalbėjo D.Maskoliūnas, kuris iki šiol tiki 34 metų senų kovų draugo galimybėmis.

T.Stumbrys finale žaidė 2 minutes. Europos taurė liko svarbiausias jo karjeros trofėjus.

Daugiausia Lietuvos čempiono titulų (8) su „Žalgiriu“ iškovojusio 192 cm ūgio įžaidėjo gyvenimas nutrūko krepšinio aikštėje.

34 metų žalgirietis 2004 m. spalio 16 d. paskutines savo rungtynes sužaidė prieš... „Žalgirį“. Tuomet jis atstovavo Kauno „Atletui“. Likus 6 min. 3 sek. iki LKL dvikovos antrojo ketvirčio pabaigos (23:28) T.Stumbrys ant atsarginių suolo prarado sąmonę, ir visos medikų pastangos jį atgaivinti buvo bevaisės.

Dar 1987 m. pirmąsyk apsivilkęs „Žalgirio“ dublerių komandos marškinėlius Tauras pratęsė savo šeimos tradicijas – jo tėvas Antanas Stumbrys gynė „Žalgirio“ garbę 1954-1961 metais.

Sūnus „Žalgiriui“ atidavė dešimt sezonų.

Triskart LKL Oro karalius „Žalgirio“ aprangą vilkėjo tris sezonus. 1998-ieji, kai žalgiriečiai laimėjo Europos taurę, pradėdami savo žygį į Eurolygos viršūnę, 193 cm ūgio gynėjui tapo paskutiniais metais J.Kazlausko komandoje.

Atletiškas, tačiau laisvę mėgęs 28 metų krepšininkas vis sunkiau rado bendrą kalbą su reikliu treneriu, todėl dažniausiai sėdėjo ant suolo.

Palikęs „Žalgirį“, D.Sirtautas žaidė Slovakijoje, Kinijoje, o 2006 m. žiemą net spėjo tapti rezultatyviausiu žaidėju Kataro čempionato rungtynėse dėl trečiosios vietos.

Nors buvusio žalgiriečio karjerai atsiliepė potraukis prie svaigalų, ne vieną gyvenimo išbandymą atlaikęs ir ant bedugnės krašto stovėjęs krepšininkas sugebėjo atsitiesti.

2006 metais stojęs prie Kauno „Atleto“ vairo, D.Sirtautas tapo jauniausiu LKL treneriu. Nors jau lapkričio mėnesį buvo atleistas, trenerio karjerą jis toliau tęsė NKL pirmenybėse.

2008-ieji: 37 metų šilutiškis vadovavo Anykščių „Puntuko-Jarimpekso“ ekipos krepšininkams.

„Kur Keša?“ – skandavo 5 tūkstančiai į oro uostą susirinkusių sirgalių, kai žalgiriečiai su taure grįžo iš Belgrado. Nors jaunas 202 cm ūgio puolėjas nežaidė finale, jis tapo savotišku „Žalgirio“ simboliu.

Po pergalės keldami šampano taures Belgrado „Hyatt“ viešbučio restorane, žalgiriečiai neužmiršo ir komandos draugo, kuris kitą dieną šventė savo 22-ąjį gimtadienį.

Septynis sezonus Kauno klubui atstovavęs K.Šeštokas su J.Kazlausko komanda tapo Eurolygos čempionu ir savo kolekcijoje turi net 7 LKL aukso žiedus.

Nors paskutinįsyk šalies pirmenybėse (2002 m.) jis jau triumfavo su „Lietuvos rytu“, visi jį iki šiol dažniau prisimena kaip „Žalgirio“ žaidėją.

2008-ieji:32 metų kaunietis vilki estiškus Tartu „Rock“ marškinėlius.