Turiu omeny, kad būtų gražu ir prasminga, jeigu kiekviena karta sukurtų ir ką nors savo: praturtintų Kūčias ir Kalėdas nauju ritualu, dekoro sumanymu, nauja tradicinio patiekalo versija arba visiškai nauju, močiutės gal net neragautu patiekalu.
Man keista, kai laikomasi įsikibus tik senųjų Kalėdų tradicijų ir papročių, kai stengiamasi viską atkartoti kone paraidžiui. Laikai keičiasi, keičiasi požiūris, mados, skoniai, tad jeigu norime, kad tradicijos ne tik neišnyktų, bet ir būtų aktualios, turime jas adaptuoti, interpretuoti savaip, pažiūrėti kūrybiškai.
Aš pats turiu keletą tradicijų, kurios man yra brangios, bet tai nereiškia, kad aklai jas atkartoju. Pavyzdžiui, Kūčių vakare vis dar pakišu šieno po staltiese, bet tikrai ne tiek, kiek jo ten prikišdavo mano senelė: pamenu, indai su patiekalais ant tų šieno kupstų vos išstovėdavo.
Senelė ant vaišių stalo visada dėdavo popierines servetėles su kalėdine atributika, mano mama šventėms renkasi medžiagines, o aš – suasmenintas, t.y. išsiuvinėtas svečių, kuriuos kviečiu prie savo stalo, inicialais. Šventinės servetėlės – mūsų šeimos metai iš metų keliaujanti tradicija, tačiau kiekviena karta ją pritaikė savaip.
Užaugau apsuptas naminių gyvūnų, visos mūsų giminės kartos randa jiems vietos prie šventinio stalo – man tai yra savaime suprantama ir labai natūralu. Mano šunys Haris ir Edis taip pat yra visaverčiai šventės dalyviai: paruošiu jiems ne tik šventinių skanėstų, bet ir šuniškų dovanų. Stengiuosi, kad ir jie pajustų šio laikotarpio iškilmingumą.
Eglutę mano seneliai puošdavo tik per Kūčias, tėvai – savaitę iki Kalėdų, o aš ją puošiu likus dviem savaitėms iki Kalėdų. Ar tai yra blogai? Nemanau. Tai tikrai nėra nepagarba tradicijoms, aš tiesiog pritaikau jas prie savo norų ir gyvenimo būdo, dėl to jos man tampa tik dar jaukesnės ir svarbesnės.
Pavyzdžiui, jeigu gaminu baltą mišrainę, ruošiu ją kitaip, kad būtų dar skanesnė. Sukūriau keletą tradicinio recepto interpretacijų, dėl jų mišrainė tapo gardesnė. Pavyzdžiui, citrinos žievelė suteikia jai gaivaus aromato ir poskonio, o į majonezą įmaišytas konservuotas tunas tikrai visus nustebina.
Kūčiukus ir kisielių gaminu taip pat savaip – kiekvienais metais galvoju, kaip juos paruošti lengviau, greičiau ir įdomiau. Gaminau ne tik saldžius, bet ir sūrius kūčiukus, patiekiau juos suklijuotus į gražų vainiką, nuo kurio kiekvienas gali atsilaužti savo porciją. Trumpai tariant, tęsiu kūčiukų tradiciją, tačiau alfišku stiliumi.
Kasmet visi svarstome, kaip šventėms patiekti silkę? Tradicinį patiekalą – silkę pataluose gamino ir mano močiutė, ir mama, gaminu ir aš, tačiau ją gardinu granatų sėklomis, kurių traškumas suteikia ypatingesnių pojūčių, gaivumo ir lengvumo. Be to, atrodo puošniau.
Turiu daug receptų, kaip įdomiai paruošti silkę. Pavyzdžiui, žymioji mochito (mojito) silkė, kuri jau gal 10 metų karaliauja tiek ant mano, tiek ant mano sekėjų bei draugų stalų. Taip pat silkė su baklažanais ir persimonais ir, žinoma, naujas receptas, kuriuo pasidalinau savo naujoje šventinių receptų knygoje. Jį tiesiog privalu išmėginti.
Saugoti ir tęsti tradicijas, mano nuomone, yra taip pat svarbu kaip ir jas kurti. Tai lygiaverčiai dalykai ir jiems abiem įgyvendinti reikia tik mūsų noro.
Linkiu gardžių švenčių ir gražių tradicijų – nebijokime suteikti joms savitumo.
Jeigu kai kurie mano siūlomi receptai taps jūsų šventinio stalo dalimi, tuomet nuo šių metų kartu pradėsime ir bendras mūsų tradicijas.
