Ji netgi sudėliojo savotišką valgių žemėlapį, atspindintį tai, ką prieš 100 metų gamino ir valgė molėtiškiai. Tokios informacijos labai trūko, nes atvykę į Molėtus turistai dažnai teiraujasi, kur galima paskanauti vietos maisto. Tokius pageidavimus nėra lengva įgyvendinti, nes Molėtuose iki šiol nėra kavinės ar restorano, kuris siūlytų ragauti vien ežerų krašto patiekalus.
„Pagalvojau, kad pirmiausia reikia surinkti senuosius receptus, kol dar yra gyvų žmonių, kurie juos prisimena, tada gal pajudės ledai, gal kas nors ims gaminti. Jei koks nors patiekalas gaminamas bent 100 metų, galima sakyti, kad jis yra lietuviškas, nors pirminis receptas gali būti perimtas iš kaimyninių šalių ir šiek tiek pakeistas“, – sakė A.Laužikienė.
Patiekalų kilmė, gaminimo būdas – tai dar viena galimybė atrasti bet kurio krašto savitumą. Nors mokslininkai daug diskutuoja, iš kur koks nors patiekalas atkeliavo ir kokios yra kilmės, A.Laužikienė pripažino, kad valgiai nežino sienų.
Vėžių sriubos receptą istorikei A.Laužikienei atsiuntė Rita Vileišytė-Bagdonienė, gimusi 1920 metais ir gyvenanti JAV.
Vėžių sriuba
Reikės:
- šviežių vėžių
- prieskoninių žolelių – krapų, petražolių
- 300 g vištos krūtinėlės
- kelių saujų ryžių
- šiek tiek maltų juodųjų pipirų, druskos
- grietinėlės ar grietinės (sriubai užbalinti)
Viename puode virkite vištieną, o kitame – vėžius. Tada išimkite vėžių kaklelių ir kojelių mėsą, o nugarėles nuvalykite, bet neišmeskite, o apkepkite, kad apskrustų.
Vėliau iš vėžių nugarėlių ir prieskoninių žolelių virkite sultinį. Į jį įberkite ryžių. Išvirtus ryžius išgriebkite. Susmulkinkite vėžių mėsą, taip pat vištieną, pridėkite virtų ryžių, įmuškite kiaušinį, pagardinkite gautą masę juodaisiais pipirais ir krapais.
Prikimškite vėžių nugarėles gautu įdaru ir sudėkite į sultinį, virkite dar 5 minutes.
Pagardinkite sriubą grietinėle ar grietine. Sriuba turi būti tiršta, jei pernelyg skysta, galima ją sutirštinti krakmolu.
Pildami į lėkštes sultinį įdėkite kiekvienam valgytojui bent po 2–3 prikimštas vėžių nugarėles.
