Raitau virtinius, koldūnus, pjaustau makaronus, bet visgi su šia tešla labiausiai mėgstu gaminti čeburekus. Kartą metuose. Ir ši diena išaušo šiandien, tad minkau, formuoju ir kepu, o tuo pačiu skubu pasidalinti patirtimi.
Kad nereiktų sverti ir skaičiuoti gramų, galima prisiminti elementarią formulę 2:1. Toks yra miltų ir vandens santykis, tad jei neturite svarstyklių, imkite bet kokį puodelį ar stiklinę ir matuokite kiekį jais. Dvi stiklinės miltų ir stiklinė verdančio vandens, na o aliejų gali apskaičiuoti taip – jei puodelis ar stiklinė didelio tūrio, pilkite du šaukštus, jei mažo – vieną.
O gramais ir mililitrais proporcijos tokios:
- 400 g miltų
- 200 ml verdančio vandens
- 40 ml tyro aliejaus
- 1/2 šaukštelio druskos
Miltų nesijoju, beriu tiesiai į patogų minkyti ir karščiui atsparų dubenį, beriu druską, pilu aliejų ir galiausiai verdantį vandenį. Pabrėžiu, kad verdantį, ne karštą ar pašildytą, tai labai svarbi sąlyga tešlos elastingumui išgauti.
Pradžioje maišau šaukštu, nes minkyti kiek per karšta. Po kelių minučių, kai vanduo susijungia su miltais, minkau, kol gaunu vientisą tekstūrą.
Tešlą inde, nepalikdama tarpų, apkloju virtuviniu rankšluosčiu ir palieku 30 minučių pailsėti.
Praėjus laikui, pjaustau į 8 lygias dalis, kočioju apvalius lakštus, dedu įdaro, šakute užspaudžiu kraštus ir kepu stipriai įkaitintame aliejuje.
Įdarui dažniausiai naudoju kiaulienos ir jautienos mišinį, dedu daug kapoto svogūno ir kelis šaukštus grietinės, būtent nuo jos įdare susidaro sultinys, dėl jo čebureko vidus būna ypač sultingas ir drėgnas, nors išorė – kieta ir apskrudusi.
