Paprasto atsakymo į šį klausimą neturiu. Atsakymas paprastai šokiruoja mane patį, nes tai yra brangi mano veiklos dalis. Dažnai žmonės, pamatę mano restorano čekį, sako: „Siaubas, aš už tiek šeimą galiu savaitę (ar mėnesį) maitinti.“
Mėnesį gal ir ne, nedrįsčiau taip sakyti, tačiau namie tikrai gaminti yra ne taip brangu kaip (iš esmės) samdyti kitus, kad maistą paruoštų už jus. Juk kai einate į restoraną, tai esate darbdavys, kuris duoda darbo tiems, kurie ten dirba: kas verda ir kepa maistą, kas jį deda į lėkštes, atneša jums ant stalo, paskui plauna ir blizgina lėkštes.
Visa tai daugelis galime pasidaryti patys ir namie, nusipirkę produktų. Sunkūs laikai palengvės, o jūs įgausite naujų įgūdžių.
Pagalvojau, ką galiu patarti tokio nepamirštamo ir gardaus, ką galiu pagaminti ir aš, ir jūs. Naudosime „Daumantų“ produkciją, nes tai mano draugai ir kolegos ir todėl, kad visą ją esu ragavęs ir tai darau nuolatos. Be to, esu kartu su jų specialistais sukūręs amerikietiško skonio kečupą, kuris yra gardžiausias, neabejotinai, Lietuvos rinkoje (o gal ir pasaulyje, kas ten žino).
Pradėkime nuo vieno recepto, kurį sakiau vienai pažįstamai kulinarei – ji išklausė, sakė, labai geras. Bet paskui pareiškė: „Ne, per paprastas.“ Tai mano jaunystės receptas, už kurio galite užsikabinti. Problema yra tik tokia, kad kai jau užsikabinsite, tai atsikabinti bus ne jūsų jėgoms.
Reikės vaflių lakštų, „Daumantų“ majonezo, kmynų sėklų ir stambios druskos – daugiau nieko.
Šiuo patiekalu mano vaikystėje vaišindavo, kai daugiau nieko nebuvo. Jis buvo didžiulė laimė ir tikras pasimėgavimas.
Didelius vaflių lakštus tepkime plonu majonezo sluoksniu taip, kad nenukristų į šonus, geriau mažiau, bet tiek, kad visiems lakštams užtektų. Tai patiekalas iš tų laikų, kai majonezo visada būdavo per mažai, kai jis buvo deficitas.
Lygiai lygiai pabarstykime kmynais, kurie lips prie ką tik išteptų lakštų. Taip pat užbarstykime stambios, geriausia – jūros, druskos ir negailėkime. Taip, bus sūru, bet kas čia tokio? Tai labai stipraus skonio patiekalas. Stiprus sūrumas irgi yra skonis.
Dabar viską dėkime į orkaitę, jau įkaitintą. Lakštai pradeda ruduoti, lankstosi (šiek tiek), kmynų sėklelės ir druskos kristalai išryškėja, darosi vis labiau pastebimi.
Norėčiau tai vadinti užkandžiu, tačiau man tai yra visas patiekalas, prisiminimas apie vaikystę. Aš dar nemačiau svečio, kuris būtų atsisakęs.
Patiekalas, tiksliau, padažas, kurį padaro visi užsimerkę ir su kuriuo negalima suklysti. Sumaišykite per pusę majonezą ir kečupą (rekomenduočiau „Daumantų“ karališką švelnaus skonio majonezą ir „Užkalnio“ amerikietišką kečupą), gausite rausvą padažą – štai jau turite slaptą receptą, kuris yra geriausiai žinomas Pietų Amerikoje: majočupas (mayochup) padės viskam, nuo gruzdintos vištienos ir sumuštinių su kiaušiniene (mano išprotėjimas, skaitykite toliau) iki takų su jūros gėrybėmis, jautiena bei pusiau kietai virtų kiaušinių.
Beje, šis padažas yra versija Thousand Islands („Tūkstančio salų“) padažo, kuris yra sudėtingesnis, bet principas toks pat: majonezas, kiaušiniai, pomidorų padažas, prieskoniai, actas, melasa. Tai yra visiškai ne Karibų jūros kūrinys, kaip daugelis įsivaizduoja: Tūkstantis Salų (Thousand Islands), arba prancūziškai Mille-Îles, yra rajonas Šv. Lauryno upėje, kuri skiria JAV ir Kanadą prie Ontarijo ir Kvebeko provincijų. Ten reikalavimas salai yra paprastas – bent kvadratinė pėda, iškilusi virš vandens, kurioje auga bent du gyvi medžiagai. Jau sala – daugiau nieko nereikia.
Sumuštiniai su kiaušiniene pagal Užkalnį: pirmiausia, iškepkite šoninės, bet taip traškiai ir stipriai – tegu visa virtuvė pakvimpa. Duoną (geriausia – šviesią, man labiausiai patinka su sėklomis) truputėlį paskrudinkite, kad būtų kaip skrebutis, užtepkite majočupu, išdėliokite šoninę ir atidėkite, bet neilgam, tik kol kepsite keptuvėje kiaušinį (sumaišykite trynį su baltymu, bet tik vos vos, kad būtų marmurinė konsistencija). Kai truputį atvės, dėliokite ant duonos su majočupu ir šonine, suspauskite du duonos gabaliukus. Tegu šiek tiek išteka pro kraštus – panašiai juk matote internete, kai rodo skaniausius patiekalus. Tai ne tik estetiška, taip susijungia skoniai. Duona išmirks padaže ir dar bus pagardinta šoninės riebalais. Neklausykite tų, kas sakys, kad tai tik labai paprastas patiekalas: pabandykite pavaišinti svečius – jie pas jus eis ir valgys tik tai kiekvieną kartą.
Pagaliau, norėčiau, kad pabandytumėte kukulius su pomidorų padažu. Jeigu jums atrodo paprasta ir galbūt elementaru, tai dar nieko blogo nepasako apie patiekalo elegantišką gardumą ir rafinuotumą, kuris galės varžytis su restoranais. Pakaitinkite mėgstamus mėsos kukulius (gali būti jautienos, kiaulienos arba net maišyti iš dviejų mėsos rūšių, gali būti ir su vištiena) orkaitėje, suvilgydami nedideliu kiekiu alyvuogių aliejaus (jei tik galite, naudokite būtent alyvuogių aliejų – jis yra genialus universalus ingredientas).
Į gilią keptuvę išverskite nemažai „Daumantų“ pomidorų padažo (galite paimti visą stiklainį) ir kaitinkite su žolelėmis (galite primėtyti baziliko), kol pradės burbuliuoti. Padažas šiek tiek nugaruos ir patirštės.
Kai jau bus karštas, įmaišykite kukulius ir, praskyrę šaukštu, atsargiai įleiskite kelis kiaušinius, kad išvirtų tame pomidorų padaže, bet geriausia, kad trynys liktų skystas. Jau tada kraukite į gilias lėkštes kaip tokią tirštą sriubą. Pasistenkite, kad kiaušinio trynys išbėgtų tik valgant. Aš net dabar, rašydamas, susijaudinau.
