Su Alfu kartais susitinkame jo spalvingoje studijoje ir visada linksmai praleidžiame laiką, gamindami ir filmuodami kokius įdomius patiekalus. Receptai ir idėjos dažnai stebina, o šis arbūzų panaudojimo būdas, kurį užmačiau, išbandžiau ir paragavau, nustebino itin stipriai.
Maža to, kad tai yra mano mylimos fermentacijos būdas, bet dar ir žaliosios, dažniausiai išmetamos, arbūzų žievės sunaudojimo galimybė.
Pabandyti šį būdą verta ne tik dėl to, žinoma. Dėl to, kad tai ypač skanu, išties visi ragavę sutartinai gyrė raugintus agurkus menantį skonį, fermentacijos metu kieta žalioji žievės dalis suminkštėja, bet lieka pakankamai kieta, tad maloniai traškanti valgant. Idealus užkandis ar garnyras, didesniais gabalais raugintos žievėmis galima kabinti padažus ar pagardus.
Gamyba itin paprasta, yra tik vienas nepatogumas – paruoštas žieveles reikia pasverti. Įdėjus per mažai druskos, fermentacija neįvyks, įdėjus per daug – bus nemaloniai sūru, tad pasverti verta.
Taigi, suvalgius arbūzą, nulupu tamsiąją žievės dalį ir išskobiu (kiek įmanoma), likusią raudoną. Žieveles pasveriu ir toliau skaičiuoju taip:
- 1 kg žievelių
- 1 litras vandens
- 1 šaukštas su kaupu rupios druskos (30 g)
- 4–5 skiltelės česnako
- dosnus žiupsnis krapų skėčių, vyšnių ir juodųjų serbentų lapų
Druska – kadangi tai greito vartojimo, ne žieminis variantas, galima naudoti bet kokią druską, nebūtina akmeninė ar nejoduota.
Prieskoniai – jei neturite užsišaldę vasarinių lapų ir krapų, galite naudoti pirktinius prieskonių marinavimui mišinius. Ypač tinka ir krapų sėklos.
Česnakus nulupu, sutraiškau peilio briaunomis ir dedu į gilų indą ar puodą.
Sudedu žieveles, beriu druską, prieskonius ir pilu vandenį. Jis turi būti šiltas, apie +30–35C.
Neskubant ranka maišau, kol nebesijaučia druskos kristalų, žieveles paslegiu lėkšte, indą dengiu dangčiu ir palieku kambario temperatūroje 3–5 paroms, kasdien atidarau, pamaišau.
Įrūgusias žieveles perkeliu į šaldytuvą, taip stabdau fermentacijos procesą. O ir atšaldytos žievelės yra žymiai skanesnės.
