Kai visai pritrūksta fantazijos, moliūgą tiesiog iškepu orkaitėje ir pagaminu tyrę, apie tai netrukus pasakosiu Lietuvos vartotojų instituto rengiamose transliacijose.
Bet jei visgi norėtumėte pabandyti ką su tyre pasigaminti jau dabar, informacijos tikrai rasite daugelyje puslapių. Jei labai trumpai – moliūgo gabalus dedu į skardą žieve žemyn, patepu lydytu sviestu ir kepu, kol moliūgas pilnai suminkštėja. Tuomet atvėsinu, nulupu žievę ir sutrinu iki tyrės konsistencijos, kartais nereikia net buitinės technikos, tinka paprasta šakutė.
Tad šiandien taip ir nutiko, pagaminau didelį stiklainį tyrės.
O po to ėmiausi šviežiai gimusios idėjos – varškės ir moliūgų kukulių. Labai jau jie tiko mūsų sekmadienio rytams.
Skonis labai primena šilkinius bulvinius kukulius, tik manieji gaminami smarkiai kitaip. Tik nepamanykite, kad sudėtingiau, veikiau atvirkščiai – žymiai greičiau ir paprasčiau.
Varškės ir moliūgų kukuliai
4 porcijoms reikės:
- 360 g varškės (9%)
- 2 šaukštų moliūgų tyrės
- 4 kupinų šaukštų bulvių krakmolo (kartais gali reikti ir 5)
- druskos vandeniui pasūdyti
- kmynų pabarstyti
- sviesto padažui (nebūtinai, variacijos recepto pabaigoje)
Kaip gaminti
Paprasčiau nebūna – varškę, moliūgų tyrę ir krakmolą sudedu į gilų indą, didesne šakute maišau, kol viskas tolygiai susimaišo, jei tešla dar truputį limpa prie indo sienelių, įdedu papildomą šaukštą krakmolo.
Tešlą dedu ant silikoniniu kilimėliu iškloto darbo stalo, padalinu į tris dalis, kiekvieną pirštais suformuoju į ilgą 3-4 cm storio virvę ir supjaustau gabaliukais, taip pat, kaip formuojant varškėčius.
Kiekvieną gabaliuką delnais susuku į apvalų rutuliuką.
Kaičiu puodą su vandeniu, vienam litrui vandens skaičiuoju šaukštelį druskos, ją beriu į jau užvirusį vandenį. Sudedu kukulius, atsargiai pamaišau, kad neliptų prie puodo dugno. Kai jau kukuliai pakyla į vandens paviršių, verdu apie 3 minutes.
Tiekiu iš karto. Man asmeniškai labiausiai patinka užsiberti kmynų ir įsidėti truputį lydyto sviesto.
Padažui galima maišyti sviestą ir grietinę, valgyti tiesiog su grietine. O tie, kad negali be mėsos, visgi prašė spirgučių padažo.
Kadangi šiuos kukulius valgome pusryčiams, spirgų niekam nečirškinau, žinoma. Bet iki traškumo paskrudinau šoninės juostų ir įdėjau kelias į lėkštę – toks variantas tiko ir patiko.
