Norėdami išbandyti naują ne taip seniai įsigytą rūkyklą „Abas“, nusipirkome dvi nedidukes vištukes. Kiekviena svėrė apie pusantro kilogramo. Prieš rūkymą iš vakaro vištas marinuojame. Naują rūkyklą taip pat iš vakaro išdeginau, apie 2 val. palaikiau 150 C.
Marinatui į puodą pilame 4 l vandens, dedame 200 g druskos, 120 g cukraus, arbatinį šaukštelį 5 rūšių pipirų, kelis lauro lapelius, po ryšelį krapų ir petražolių, 5-6 skilteles česnako (jei senstelėjęs česnakas, dėkite daugiau), kelis kalendrų grūdelius.
Turiniui užvirus ir ištirpus druskai su cukrumi, supilame sojų padažo buteliuką (apie 150 ml), išmaišę išjungiame. Sojų padažas suteiks rusvesnio atspalvio.
Marinatui atvėsus iki kokių 60-70 C nardiname į jį vištas. Tegu vištos pasijunta lyg kaitintųsi kubile. Kai atvės, nakčiai būtinai dedame į šaldytuvą.
Kitą dieną su gera nuotaika kaičiame rūkyklą. Alksnio malkos gerai išdžiūvusios, tad iki 100 C rūkykla įšyla per kelias minutes. Tada pripilame indą alaus. Mane indas – 5 l talpos, jei jums tokio alaus kiekio gaila, galite praskiesti vandeniu. Sudedame vištas, kurias prieš tai gerai nusausiname ir apibarstome kmynais.
Vieni nusausinimui naudoja vienkartinį popierinį rankšluostį, aš gi palaikau gerą valandą jas sudėjęs ant grotelių – to visiškai pakanka, kad skysčio likučiai nulašėtų ir vištų oda pradžiūtų.
Vištieną sudėjus ir uždarius į rūkyklą, vidinė rūkyklos temperatūra nukrenta iki 50 C. Pakeliame ją iki 100 C ir rūkome apie 2,5 val., kol vištos vidinė temperatūra pasiekia ne mažiau 72 C matuojant šlaunelės storiausioje vietoje, o krūtinėlėje – ne mažiau kaip 66 C.
Kepimo laikas priklauso nuo vištos dydžio ir ar kaip ją rūkėte – pasodintą ant kepimo stovo ar kaip aš, „pakloję“ ant grotelių. Pirmuoju atveju rūkymo laikas ilgesnis.
Dar paprasčiau, jei turite tokius pagalbininkus, kokius turiu aš: skaitmeninis termometras mano telefone rodė ir rūkyklos temperatūrą, ir vidinę filė temperatūrą – daviklius susmeigiau taip, kad galiukas, kuris fiksuoja temperatūrą, būtų storiausios filė dalies viduryje.
Pabaigai – pora eglės kankorėžių. Kur jų rasite, nežinau, o mano kepsninė stovi po milžiniška egle, tai tuo pačiu ir pievą apsitvarkau, ir intensyvesnį dūmo kvapą pabaigoje užtvirtinau.
Iškeptą-išrūkytą vištą geriausia valgyti kitą dieną. Kad ir kaip gundo kvapai, siūlau luktelti, tegu dūmas „išsivaikšto“ po visą paukštieną. Tad atvėsusią vištą dedame į šaldytuvą ir kantriai laukiame kitos dienos, o tada mėgaujamės. Skanaus!
