Dažnas gūžčioja pečiais – kam viso to reikia, jei prekybcentriuose ištisus metus yra šviežių daržovių ir prieskoninių žolelių, ir jie savaip teisūs. Jei žmogus gyvena urbanistinį gyvenimą, pats neaugina jokių valgomų augalų, turbūt jam ir neverta kimšti į stiklainius neaišku kaip augintų daržovių ar šaldyti nežinia kaip augintus prieskonius. Tačiau turint šiltnamį ar daržą (ir nebūtinai savo, galbūt mamos ar tetos kieme), labai smagu išsaugoti tuos vasaros aromatus ir skonius žiemai.
Pirma asociacija kalbant apie krapų išsaugojimą žiemai man yra šaldymas. Šaldiklyje visada yra dėžutė, kurioje tūno stambiai kapoti krapų lapeliai. Ruošdama šaldymui, krapų kotų neišmetu, juos džiovinu ir naudoju marinuojant ar raugiant daržoves, taipogi jais gardinu sriubas, sodrius troškinius.
O štai šį būdą – krapų lapelių laikymą aliejuje – sumaniau visai neseniai. Žinoma, dėl to, kad pati gaminu aliejų ir jame pradėjau bandyti laikyti džiovintus pomidorus, svogūnus, paprikas.
Sumanymas aliejumi užpilti krapus pasiteisino šimtu procentų: jei ištraukti iš šaldiklio lapeliai būna praradę formą ir žalią spalvą, tai aliejuje laikomi krapai išlieka švieži ir nepakeitę formos.
Svarbiausias momentas ruošiant šį konservą yra sąlyčio su vandeniu nebuvimas.
Nuskintus krapus kruopščiai atrenku, bet neplaunu, o jeigu visi jie žemėti, nuplaunu po tekančiu vandeniu ir ilgai džiovinu, kad neliktų nė lašelio vandens.
Krapus supjaustau, talpiai sudedu į švarius stiklainius ir užpilu iki pat viršaus tyru aliejumi. Geriausia nadoti mažiausiai kvapo turintį aliejų – saulėgrąžų ar pirktinį rapsų. Užsuku švariais dangteliais ir dedu į šaldytuvą. Neatidarytus stiklainius galima laikyti rūsyje, jei tokį turite, o atidarius reikėtų laikyti šaltai.
Šių krapų dedu ant:
- virtų bulvių,
- keptų bulvių,
- šviežių salotų,
- keptos žuvies,
- varškės sūrio,
- fermentinio sūrio.
