Bet kai svečiavausi „Deutsche Bank“ apsaugos viršininko Vernerio Kudžiaus namuose, ir iš virtuvės į svetainę buvo įneštos lėkštės dydžio pyragai, arba, kaip Verneris sakė – žąsų bandos, supratau, kad kalba eina apie kepinius.
Jos skleidė tokį fantastišką aromatą, kad nespėjome ryti seilių, o kai paragavome, kai atkandome po kąsnį tų kvapiųjų kepinių, supratau, kad per visą savo gyvenimą nė viename pasaulio krašte nesu valgęs skanesnių ir kvapnesnių kepinių. Tai viršūnių viršūnė, tai išskirtinis kepinys, neturintis jokių analogų pasaulyje. Tai visų gastronomų ir gurmė palaima bei kaifas.
Iki karo šitos žąsų bandos būdavo kepamos iškirtinai tik Švento Martyno dienai, todėl galima manyti, kad tai buvo apeiginis sakralinis valgis, žąslėkio dienos pagerbimas.
Verneris tada labai piktinosi Lietuvos žiniasklaidoje eskaluojama kampanija prieš praskrendančias laukines žąsis, kurios, lesdamos želmenis, neva tai juos naikina ir todėl paukščius reikėtų naikinti.
Lietuvininkai visi pyko ant lietuvių, po karo atsikrausčiusių į jų paliktus namus, gyvenančių jų tėvonijose ir visiškai nesuprantančių šių vietų ypatumų bei specifikos. Pajūrio autochtonai nuo seniausių laikų pastebėjo ir žinojo, kad žąsys savo aštriabriauniais snapais „nukerpa“ želmenis ir jų neišrauna. Taip augalui nepadaro žalos, atvirkščiai – paruošia lengvesniam žiemojimui ir netgi patręšia ekologiškai švaria trąša.
Na, bet grįžkime prie pasakiško skonio žąsų bandų.
Taigi, 100 g džiovintų baravykų išmirkė 200 g vandens. 1 kg žąsienos be kaulų supjaustė nedideliais kubeliais ir apskrudino puode. Paskui sudėjo 100 g smulkiai supjaustytų svogūnų ir dar pakepino tiek, kad svogūnai suminkštėtų. Toliau į tą patį puodą sudėjo 250 g smulkiai supjaustytų džiovintų slyvų be kauliukų, smulkiai supjaustytų išmirkytų baravykų, atsargiai supylė vandenį nuo baravykų, sandariai uždengė dangtį ir troškino valandą arba iki tol, kol mėsa tapo labai minkšta, dangtį nuėmė ir dar pakaitino, kad išgaruotų kaip galima daugiau drėgmės, - įdaras neturi būti skystas. Gautą troškinį pagardino druska, maltais juodaisiais pipirais ir smulkiai kapotomis petražolėmis.
Tešlai 6 g sausų mielių išmaišė su šaukštu miltų, paskui 400 ml drungname vandenyje ištirpino 40 g cukraus, 10 g druskos, įpylė 50 ml geros kokybės saulėgrąžų aliejaus ir išmaišė tešlą su 1000 g išsijotų kvietinių miltų (D550) ir paruoštomis sausomis mielėmis. Tešlą uždengė ir paliko pakilti šiltoje vietoje. Pakilusią tešlą perminkė.
Vienai bandai ėmė 150 g tešlos, iš jos iškočiojo apskritą paplotį, į jo vidurį dėjo 120 g žąsienos troškinio, paplotį sulenkė. Apspaudė kraštus, sudėjo ant miltais pabarstytos skardos, bandas aptepė kiaušinio plakiniu ir kepė 180 C laipsnių orkaitėje, kol jos gražiai parusvėjo.
Beje, Vernerio žmona man davė vieną įdomų žąsų kepimo receptą: apie Pagėgius iki karo buvo daug slyvų ir vyšnių sodų, tad žiemai visi prisiruošdavo iš jų atsargų.
Kai reikėdavo kepti žąsį, viską darydavo, kaip ir visi, tačiau įdėję gerai česnakais įtrintą žąsį į britvoną, atidarydavo slyvų kompoto stiklainį, slyvas išimdavo ir padėdavo atskirai, kompoto skystį sumaišydavo su stikline balto sausojo vyno, pagardinto druska, maltais muskatų riešutais ir maltais gvazdikėliais, žąsį užpildavo slyvų kompoto skysčiu, uždengdavo pergamentu ir dažnai vartydami kepdavo.
Pusvalandį prieš baigdami kepti, žąsį apdėdavo obuolių puselėmis ir slyvomis iš kompoto. Į stalą paduodavo su visu britvonu, žąsį karpydavo ir dalindavo prie visų.
