Net naudodamasis elektrine duonkepe, į kurią tiksliai pagal receptą sudėjus produktus lieka paspausti norimos programos mygtuką, ir gausi tobulą duonos gabalėlį, aš gaudavau kietą pusplytę, kurią vargais negalais iškrapštęs mesdavau tiesiai į šiukšlių dėžę.
Dabar jums lieka tik įsivaizduoti, kaip aš vargau su kokių nors paprastų mielinių bandelių tešla, kur viskas atrodė paprasta, bet tešla būdavo tai per skysta, tai per kieta, tai lipo prie rankų ir pilvo, galų gale viską tekdavo versti lauk, o virtuvę plauti nuo lubų iki grindų.
Iš nevilties kartais net ašaros akyse kaupdavosi. Nes aš, vasaromis augęs kaime, šalia didžiulio duonkepio malkomis kūrenamo pečiaus, iš kurio močiutė traukdavo didžiulius ruginės duonos kepalus, apklostydavo rankšluosčiu, ir pravėsus atpjaudavo kvepiančią žiauberę su stikline šalto pieno, jaučiausi visiškai beviltiškai nesugebėdamas net sumautos bandelės iškepti taip, kad ji būtų valgoma.
Ir ši beviltiška situacija tęsėsi tol, kol aš neišbandžiau savo laimingosios duonos recepto. Tai buvo itališkas gardumynas – fokačija (it. focaccia).
Fokačija yra itališka duonutė, kurios tešla beveik tokia pati, kaip picos. Tai mielinė tešla, kuri greit pakyla, jos nereikia kočioti, galima pridėti norimų pagardų – pavyzdžiui rozmarino, baziliko, pomidorų, alyvuogių, svogūnų, grybų ar net smulkintų mėsos likučių. Arba galima gaminti klasikinį variantą, kai naudojamas tik aliejus ir druska.
Ji paprasta, pagaminama gana greitai, yra puri, švelni ir labai gardi. Ji puikiai tinka kaip užkandis, aperityvas su žolelių sviestu, paplotis sumuštiniams ar kaip duonutė prie daugelio sriubų. O svarbiausia tai, kad jeigu turite virtuvinį kombainą su minkymo priedu, tai jos nes rankomis minkyti nereikės. Argi ne stebuklas?
Tokiu pačiu būdu jūs galite pasiruošti tobulą tešlą picai – be jokio vargo ir rūpesčių. Tiesiog ją reikės iškočioti ploniau.
Tešlos sėkmė yra tikslios proporcijos. Darykite viską preciziškai tiksliai, ir jums tikrai pavyks. Taigi, į didelę stiklinę ar puodelį įpilame 320 ml maloniai šilto vandens. Ne karšto, ne šalto – maloniai šilto (pedantams: t+30C), į jį suberiame 7 g pakelį sausų mielių ir paliekame mirkti – tegul vyksta rehidratacija.
Virtuvinio kombaino maišymo indą dedame ant virtuvinių svarstyklių ir į jį įberiame 500 g kvietinių miltų. Beriame šiek tiek druskos ir įpilame 50 ml gero (gardaus) alyvuogių aliejaus. Aš į fokačiją mėgstu įdėti saulėje džiovintų pomidorų, todėl nuperku indelį pigių saulėje džiovintų pomidorų aliejuje.
Pomidorai būna pigūs ne todėl, kad jie prasti, o todėl, kad jų mažai – aliejaus indelyje būna tiek pat, kiek ir pomidorų. Tačiau šis aliejus nuostabiai tinka fokačijai kepti: jis būna persismelkęs džiovintų pomidorų, kaparėlių bei rozmarinų skoniu ir aromatu. Išimu pomidorus, susmulkinu ir atidedu į šoną, o aliejų naudoju tešlai.
Indą statome į kombainą, prijungiame minkymo priedą – kablį ir įjungiame mažiausią greitį. Dabar šaukšteliu išmaišome mieles vandenyje ir šį pilką skystį supilame į maišymo indą kartu su miltais. Ir paliekame įjungtą 3-5 minutėms. Geriau net nežiūrėti, nes pradžioje jūs manysite, kad viskas yra blogai ir nieko doro nesigaus. Bet ilgainiui, po truputį tešla taps vienalytė, tąsi ir nustos lipti prie indo šonų. Štai tada ant pjaustymo lentelės pabarstykite šiek tiek miltų, tešlą išimkite iš indo, suformuokite kažką panašaus į rutulį ar kamuolį ir padėkite ant miltų, o ją uždenkite indu, kuriame maišėte. Palikite viską 40 min.
Prabėgus šiam laikui nuimkite indą. Tešla bus padidėjusi beveik dvigubai, taps puri, švelni ir šiek tiek lipni. Jeigu kepsite picą – tešla paruošta. Kočiojate iki norimo storio ir kepate kaip picą. Bet mes kepam fokačiją.
Pasirinkite norimą kepimo formą – kuo forma bus didesnė, tuo fokačija bus plonesnė. Plonesnė labiau tinkama kaip užkandus, į tokią galima dėti daugiau priedų. Storesnė bus tinkamesnė pjaustyti riekėmis ir daryti sumuštinius.
Formos dugną pabarstykite miltais ir įdėkite į jį tešlą. Ją tolygiai pirštais išstumdykite po visą formos plotą. Čia nereikia precizikos, kaip išstumdysit – taip ir tiks. Viršų gausiai suvilgykite alyvuogių aliejumi ir berkite norimus priedus. Aš naudojau alyvuoges, jau minėtus saulėje džiovintus pomidorus ir džiovintą raudonėlį. Išbarstę pirštų galiukais švelniai įspauskite juos į tešlą. Kai viskas bus padaryta, paruoštą kepimo indą tiesiog uždenkite virtuviniu rankšluosčiu ir palikite pastovėti dar 50 minučių.
Praėjus ir šiam laikui aš gavau štai tokį rezultatą. Tešla dar labiau pakilo ir išlipo virš indo kraštų:
Dabar indą švelniai ir nedaužydami dedame į įkaitintą iki +200 C orkaitę ir kepame apie 30 min., kol paviršius pradės švelniai skrusti.
Išėmę dedame kepimo indą ant karščiui atsparaus paviršiaus. Tai – dar ne fokačija. Tokia, kaip dabar, ji bus sausa ir sprangi.
Imame šluotelę ar virtuvinį teptuką ir gausiai aptepame duonelę likusiu alyvuogių aliejumi bei apibarstome rupia druska. Leidžiame duonutei atvėsti ir sugerti į save aliejų. Ir štai dabar jau galima ją pjaustyti ir ragauti.
Skaniausia ji yra šviežia, kol dar šiek tiek šilta. Kitą dieną ji kiek apdžiūsta, sensteli ir yra ne tokia gardi.
Nusipirkite butelaitį vyno, švelnaus tepamo sūrio,iškepkite fokačiją ir pasikvieskite draugus. Pasidarykite sau ir bičiuliams nedidelę gardžią šventę, kuri leis bent trumpam užsimiršti nuo kasdieninių rūpesčių ir praskaidrins šias niūrias lapkričio nuotaikas. Jūs to tikrai nusipelnėte.
