Mat jeigu žinotų, kas yra ryžių košė su mėsa – nenaudotų šio apibūdinimo kaip niekinančio ir žeminančio. Kodėl?
Todėl, kad ryžių košė su mėsa, Uzbekijoje vadinama šavlia, yra taip pat gerbiama, kaip plovas. Todėl šį kartą – apie šavlia, plovo giminaitę, patiekalą, kuris pavyks ir kulinarijos pradinukams – virtuvės naujokams.
Kas yra plovas ir kaip jį dera gaminti, aš nepasakosiu. Apie jį yra rašę visi, kas tik yra rankose laikę mėsą ir ryžius. Ir tik jų receptas yra geriausias, todėl išsirinkite sau tinkamiausią. Aš papasakosiu, kuo šavlia skiriasi nuo plovo.
Pirmas ir esminis šių patiekalų skirtumas tas, kad plovas yra prabangus, šventiškas patiekalas, kuris gaminamas ilgai, jam naudojami prabangūs produktai ir jis patiekiamas subrandintas ir iškilmingai.
Šavlia yra kasdieninis patiekalas, skirtas sočiai pamaitinti šeimą, todėl gaminamas gana greitai, sočiai ir nebrangiai. Ruošiant šį patiekalą atleidžiama daugelis dalykų, kurie gaminant plovą būtų nusikaltimas. Ir šis patiekalas pavyks visiems. Paprasta, greita, nebrangu ir labai skanu – štai kas yra ryžių košė su mėsa, vadinama šavlia.
Gaminant šį patiekalą naudojama mažiau mėsos, bet daugiau riebalų. Naudojama daugiau svogūnų, nei plovui. Dar čia naudojami patys paprasčiausi ryžiai, vos keli nebrangūs prieskoniai ir būtinai – trinti pomidorai.
Visa tai sudaro savitą, unikalų skonį, kuris ir varguolišką patiekalą paverčia jaukiu ir guodžiančiu. Pasigaminkime.
Reikės:
- 300 g riebios mėsos, geriausiai – sprandinės. Tiks jautiena, aš naudoju kiaulieną. Jei neturite sprandinės, naudokite mentę,
- 300 g ryžių,
- 2-3 svogūnų,
- 2 morkų,
- 3 pomidorų,
- druskos, juodųjų pipirų,
- saldžiųjų paprikų miltelių.
Mažais kubeliais supjaustykite mėsą. Špižiniame puode įkaitinkite aliejų, kad dugną padengtų dosniu sluoksniu – tai ir bus jūsų riebalinė bazė. Meskite į jį mėsą ir pakepkite ją. Milžiniškos, rūkstančios kaitros, kaip ruošiant plovą, čia nereikia – nėra tikslo uždaryti sultis mėsoje, jos išsiskirs, susimaišys su aliejumi ir taps padažo dalimi.
Kol mėsa kepa, 300 g pačių paprasčiausių ryžių (tai maždaug didelė stiklinė) užpilkite dubenyje šaltu vandeniu ir pamaišykite, kad nuo jų nusiplautų krakmolo dulkės.
Kai mėsa apkeps iki dailaus, blizgaus rusvumo ir ims gardžiai kvepėti – suberkite plunksnelėmis pjaustytus svogūnus. Pamaišykite ir palikite šusti su mėsa, kad išsiskirtų svogūnų sultys ir pasklistų riebaluose.
Kol svogūnai kepa/šunta reikia nuskusti ir šiaudeliais supjaustyti morkas. Dar smulkiai supjaustyti ar tiesiog trintuve susmulkinti 3 sunokusius pomidorus.
Suberkite morkas, smulkintus pomidorus ir suberkite prieskonius: du arbatinius šaukštelius be kaupo druskos, šaukštelį juodųjų pipirų, du šaukštelius raudonųjų paprikų miltelių. Tai – bazė.
Toliau savo nuožiūra galite papildyti patiekalą mėgstamais aštriais prieskoniais – aš gardinu keliomis smulkintomis skiltelėmis česnako, žiupsneliu maltos aitriosios paprikos ir kuminu, šaukštu pomidorų pastos (jūs juk žinote, kad pomidorų tyrė ir pasta nėra tas pats, ar ne?).
Nukoškite ryžius ir suberkite į puodą, viską gerai išmaišykite ir pažiūrėkite, kad ryžiai būtų tolygiai pasidengę riebalais ir prieskoniais, imtų skaidrėti kaip gaminant rizotą.
Va dabar į puodą supilkite litrą šalto, švaraus vandens ir viską išmaišykite, paskutant dugną, kad atšoktų jei kas prie jo prikibo.
Sustokite. Pagrindinį darbą jau padarėte. Ugnies nemažinkite ir ramiai pažvelkite į tą rudą – raudoną skystį, kuris plaukia puode. Tai yra jūsų būsimasis padažas, kurs tolimesnės gamybos metu susigers į ryžius.
Skirtingai nuo plovo, ši košė verdama virš vidutinės ugnies neuždengtame puode, kartais pamaišant. Dalis vandens verdant nugaruos, tačiau didžioji dalis su visais skoniais ir aromatais susigers į ryžius – šie paprasti, krakmolingi ir pigūs ryžiai geria vandenį kaip ištroškę, suplukę arkliai.
Kai vandens ims mažėti – maišykite ir ragaukite ryžius. Jie turi būti beveik išvirę, vos vos kieti pačiame viduje, al-dente. Jeigu trūksta vandens – įpilkite dar, maišykite, kad nepridegtų prie dugno.
Kai ryžiai bus tinkamai išvirę – nukaiskite puodą, ten viskas karšta, todėl virimas tęsiasi toliau. Griežtos taisyklės, kiek tiršta turi būti šavlia, nėra. Vieni ją mėgsta kaip tirštą sriubą, kiti – kaip sodrią, lipnią košę.
Taip, ji lipni dėl ryžių rūšies ir virimo specifikos. Todėl šavlia niekada nevalgoma rankomis – visų pirma ji karšta, nes nebrandinama, o pateikiama netrukus po to, kai nukaičiama, antra – ji gana lipni ir riebi.
Vakare išalkusi šeima trinasi aplink ir urzgia: norim valgyti. O dar tas puodas garuoja, savo aromatus skraidindamas po namus – kas ten lauks! Kad tik liežuvių nenusiplikytų karštais ir riebiais ryžiais…
Plovas – jis toks… išdidus? Gaminamas su ilgomis ceremonijomis, pateikiamas iškilmingai, ypatingoms progoms…
O šavlia – ji paprasta, be pretenzijų ir pasimaivymų. Soti, jauki, gardi ir šiltu sotumu maloniai apsunkinanti ryžių košė su mėsa, kuri pavyks visiems, kas turi bent šiek tiek kantrybės ir noro.
Ir nepamirškite: tik pikti žmonės ar neišmanėliai gali paniekinamai ištarti: „kažkokia ryžių košė su mėsa!“ Savo artimuosius mylintys žmonės šią frazę taria švelniai ir šiek tiek sentimentaliai.
