Tai ne šiaip sau pyragas, o pyragas su šeimos istorija.
Pateikiame Reginos receptą. Išbandykite! O jei neturite krosnies – ne bėda: šį pyragą galima kepti ir orkaitėje.
Mielinis pyragas, kepamas krosnyje
Reikės:
- 1600 g miltų,
- 1,5 stiklinės cukraus,
- žiupsnelio druskos,
- 40 g mielių,
- 1 litro grietinėlės,
- 4 šaukštų aliejaus ar lydyto sviesto,
- 2 kiaušinių,
- 1 stiklinės aguonų.
Jeigu kepu orkaitėje, dar reikia:
- 1 pakuotės vanilinio cukraus,
- 3 šaukštų brendžio,
- perlinio cukraus.
Kepant kaime reikia pirmiausia pakurti krosnį nekaitriomis malkomis. Mes naudojame pušines ar alksnines malkas. Beržas, eglė ar skroblas netinka – taip mama sako. Kai sudega pilnai sukrautos malkos, užmesti reikia dar kartą, tik nepilnai – kai jos sudega, krosnis jau būna pakankamai kaitri.
Kūrenti reikia apie valandą, vis pažarstant žarijas. Kai malkos sudega, žarijas riekia skubiai, kad neatvėstų per daug, išimti.
O kol krosnis kūrenasi, metas ruošti pyragą.
Pradžioje – į dubenį supilti miltus, viduje padaryti duobutę.
Nešaltą grietinėlę išplakti su cukrumi, žiupsneliu druskos, vienu kiaušiniu, bei kito kiaušinio tryniu – baltymas lieka pyragui aptepti.
Gautame plakinyje ištirpinti mieles ir supilti jį į duobutę miltuose, šiek tiek pamaišyti su miltais iš duobės kraštų. Dubenį padėti prie besikūrenančios krosnies.
Kai matosi, jog pyragas pakilo, laikas minkyti rankomis. Įpilti 3 šaukštus aliejaus, ar sviesto, masę iš vidaus sumaišyti su visais miltais ir labai gerai išminkyti. Tešla turi būti tąsi, bet vientisa.
Skardą ištepti aliejumi, sudėti pusę tešlos, apiberti aguonomis ir užkloti likusia tešla. Padėti ant krosnies, kad iškiltų.
Kai pyragas pakyla, jo viršų reikia patepti kiaušinio baltymu. Po to pašauti į krosnį. Pyragas kepamas apie valandą, vis stebint, ar nesvyla viršus, mat kaimo krosnyje sunku nutaikyti reikiamą temperatūrą. Jei viršus ima kepti greičiau nei šonai, reikia viršų pridengti sviestiniu popieriumi. Deja, varstyti dažnai negalima, tad pasitaiko ir tamsesnių pyragų...
Aš, kepdama šį pyragą mieste, viską darau taip pat, tik į cukrų dar įberiu vanilinio cukraus, minkydama įpilu brendžio, o pyrago viršų, apteptą kiaušiniu, dar apiberiu perliniu cukrumi.
Bet kaimiškas pyragas turi kažką tokio... Jis pribloškia savo dydžiu, jis su istorija, jis vienija šeimą, sugrąžina į vaikystę. Negaliu net rašyti – jaučiu, kaip gomurį kutena jo minkštumas, pirštuose jaučiu jo šilumą ir dievišką skonį valgant su pienu, ar net sviestu.
Kokia aš laiminga, kad buvau juo lepinama nuolat mamos, o ir dabar turiu galimybę ir moku išsikepti net krosnyje.
