Paslaptis iš tiesų labai maža, bet jau kokio gėrio! Esu aprašiusi ruginės duonos raugo subtilybes, duonos kepimą, o su kvietiniais miltais ilgai turėjau atsargų santykį, kol iš mielų ūkininkų negavau dovanų viso grūdo miltų.
Kvietinė duona nuo šiol ir ant mūsų stalo. Kviečiu pabandyti išsikepti tikrai ypatingai lengvai pagaminamos duonelės. Kaip visada, supaprastinau receptūrą lengvesniu produktų matavimu, kad nieko nereiktų sverti ir įmaišiau keletą papildomų ingredientų.
Vienam kepaliukui reikės:
- 2 st. kvietinių miltų;
- 1 st. šilto vandens;
- 1 a. š. sausų mielių;
- 0,5 a. š. druskos;
- 1 a. š. rudojo cukraus;
- 0,5 st. saulėgrąžų branduolių;
- 2 v. š. sezamo sėklų;
- 1 v. š. burnočio sėklų.
Sėklas galima keisti labiau mėgstamomis, tiks ir kmynai, ir šalavijo (čija), o juodieji sezamai arba kalendros suteiks ypatingą, originalų skonį.
Miltus persijoju į gilesnį indą, supilu šiltą vandenį, mieles ir prieskonius ir gerai permaišau mediniu šaukštu. Viskas! Tešla gaunasi skystoka, neminkoma. Taip ir turi būti.
Tešlą supilu į formą, kurioje kepsiu duoną, naudoju silikoninę aukštais bortais. Jei naudosite metalinę ar stiklinę, formą reikėtų iškloti kepimo popieriumi.
Tešlos paviršių patepu vandeniu ir visą formą suvynioju į maistinę plėvelę ir nešu į šaldytuvą. Čia ir yra ta paslaptis, esame įpratę mielinius gaminius kildinti šiltoje vietoje, o šis būdas duoną padaro įdomiai porėtą, minkštą ir nenusakomai gardžią.
Šaldytuve duoną laikau pernakt, kartais ir dieną, svarbu, kad ji pabūtų šaltai bent 8 val.
Formą išvynioju iš plėvelės gniaužtų ir dedu į šaltą orkaitę. Jungiu 150 laipsnius C ir kepu duoną apie 1,5-2 val. Silikoninėje formoje labai gerai matyti, kada duona jau iškepusi – ji būna pilnai atšokusi nuo sienelių ir gerokai parudavusi.
Duoną atvėsinu, laikau popieriniame maišelyje. Net ir palikta nepridengta, ši duona nežiedėja. Tobula!
Šaltinis – tinklaraštis „Kūmutės virtuvė“.
