Iš pradžių – apie išrūgas, nes dauguma miestiečių pamiršo, iš kur jos atsiranda. Išrūgos – tai skaidrus skystis, gaunamas kuomet atsiskiria pieno baltymai. Lietuvoje dažniausiai jų gauname gamindami varškę. O aš dažniausiai turiu jogurto išrūgas, kuomet tirštinu jogurtą kremams ir sūriams gaminti. Jogurtą supilu į audeklu išklotą sietą ir palaukiu, kol nuvarvės.
Tinka abi rūšys išrūgų. Iš pradžių jas užverdame ir šiek tiek pakaitiname, tuomet nusunkiame per tankų audeklą. Po audeklu liks gražios, skaidrios išrūgos, o ant audeklo – puikios kokybės šviežia rikota. O tuomet viskas labai paprasta – pasaldiname išrūgas. Receptuose nurodyta 5 litrams išrūgų dėti 1–0.5 kg cukraus, bet aš dedu mažiau, 300–400 g. Išmaišome, uždengiame marle ir pastatome šiltoje, atviroje vietoje, geriausia ant saulėtos palangės prie atviro lango.
Galima raugti emaliuotame katile, sako, kad tinka ir nerūdijančio plieno puodai, bet aš išpilstau į trilitrinius stiklainius ir nustatau jais visas palanges. Kasdien porą kartų pamaišome ir laukiame, kol suputos. Tai gali užtrukti 3–5 dienas. Kai suputoja, išpilstau į sandariai uždaromus butelius, įmetu porą razinų ir dedu į šaldytuvą. Po kelių dienų galima gerti. O jei parauginsite ilgiau, gausite gėrimą su laipsniais – man taip buvo, kai palikau pustuštį butelį kelioms dienoms lauke...
Geriausiai šią girą įvertino vaikai. Sakė, kad skanesnė už bet kokį limonadą. Limonado, beje, jie negauna, nebent kokie mylintys dėdės ar tetos, norėdami mane paerzinti, atveža lauktuvių…
Daugiau receptų ir patarimų – „Slėnyje“
