Į porciją įdėdavo 9. Visuomet skaičiuodavau, kiek jų yra, tik labai greitai jie atsidurdavo pilve. Ir tas kalnelis grietinės, kuris kaipmat atšaldydavo koldūnus… Bet visvien jie buvo tokie skanūs. Gal todėl, kad tai buvo studijų metai, o kuris gi studentas buvo ne amžinai alkanas?
Geriausiai koldūnus gamindavo mano močiutė. Ji gyveno Kaune, Šančiuose, o kada mes beatvažiuotumėm, jos senutis šaldytuvas „Zilas“ su tokia „atlaužiama“ rankena visuomet būdavo pilnas koldūnų. Su mėsa ir su bulvėmis, su varške, ir be nieko – taip vadinamos „lazankos“.
Va šitų „lazankų“ arba skrylių, kaip mes juos vadindavome, aš labiausiai norėdavau. Su grietine ir su mėlynių uogiene. Tik prieš tai turėdavau suvalgyti porciją koldūnų. Su mėsa. 9 vienetus.
Kai koldūnus imdavo gaminti mama, į virtuvę būdavo sunku įžengti, nes visas virtuvinis stalas buvo paskirtas tešlos kočiojimui. Mama dažniausiai koldūnus darydavo rankomis, meniškai užlankstydama kiekvieno paplotėlio kraštelius preciziška juostele, tačiau šitaip gamindavo tik tuos, į kurių vidų dėdavo varškę arba šviežias mėlynes.
O štai koldūnai su mėsa „iškrisdavo“ iš metalinio rėmelio skylučių – tą metalinį prietaisą, panašų į tarybinį kokybės ženklą, tuomet turėjo visi. Tik man tie koldūnai nepatikdavo. Jie man buvo negražūs. Nes buvo ne mėnuliuko formos, o kažkokie briaunuoti. Be to, juose būdavo mažiau tešlos nei tuose, kuriuos mama užlankstydavo pirštais.
Vėliau atėjo šaldytų koldūnų era. Nors daugelis mano draugių nesukdavo sau galvos ir grūsdavo į šaldiklius įvairiausių pavadinimų koldūnus, aš į šių pusę net nežiūrėdavau. Juk ką gali žinoti, kas ten į juos privyniota, kokia mėsa sumalta?
Tačiau ir pati negamindavau koldūnų. Tik todėl, kad iki koktumo nemėgau kočioti tešlos. Žinojau, kad jei tešla kaip nors pati susikočiotų, galėčiau tų koldūnų kalnus prigaminti.
Ir tada išaušo diena, kai mano vyras padovanojo man makaronų mašiną! Tai buvo geriausia virtuvinė dovana, kurią esu kada nors gavusi. Daiktas, kurį kaskart nukeldama nuo spintelės lentynos, jaučiuosi pakylėta. Dėl to, kad namuose pagaminta pasta nė iš tolo neprilygsta pirktinei. Ir todėl, kad pagaliau turiu, kas už mane plonai iškočioja tešlą!
Koldūnai su kalakutiena (80 vnt)
Tešlai:
- 400 g miltų;
- 4 kiaušiniai;
- 1 su kaupu šaukštelis druskos.
Kalakutienos įdarui:
- 600 g maltos kalakutienos (aš naudojau maltą blauzdelių mėsą);
- 1/4 svogūno, labai smulkiai sukapoto;
- 2 skiltelės česnako, labai smulkiai sukapoto;
- druskos, pipirų;
- 1 šaukštas kapotų krapų (arba petražolių).
Iš tešlai skirtų ingredientų užminkome elastingą minkštą tešlą. Patogiausia, jei turite virtuvinį kombainą ir jis šį darbą atlieka už jus. Tuomet tik suberiate miltus, druską, ir po vieną maišant mušate kiaušinį.
Suminkytą tešlą įsukame į maistinę plėvelę ir paliekame pastovėti bent valandai (dėl to tešla bus elastinga, su ja bus lengva dirbti).
Pasiruošiame įdarą: mėsą sumaišome su svogūnais, česnakais, žalumynais, pagardiname druska ir pipirais.
Iš tešlos iškočiojame plonus lakštus (va čia jau nepamainoma makaronų mašina arba geras kočėlas ir įgudusios rankos).
Maždaug 2 cm atstumu vienas nuo kito dedame pirštų galais suformuotus faršo kamuoliukus. Aplink šiuos įdaro kamuoliukus šiek tiek vandeniu pavilgome tešlos lakštą, kad suliptų kraštai. Ant viršaus klojame kitą lakštą tešlos, ir pirštais atsargiai apspaudžiame kiekvieną įdaro kamuoliuką. Pabaigoje supjaustome koldūnus ir dedame ant miltais pabarstyto padėklo arba didelės pjaustymo lentos.
Verdame pasūdytame vandenyje arba vištienos sultinyje, kai pakyla į paviršių – apie 5-7 minutes. Pateikiame su vištienos sultiniu, su sviesto ir grietinės padažu arba su spirgučiais.
