„Kaip ir daugelis amerikiečių, girdėjau istorijų apie žmones, keliaujančius į Europą ir galinčius valgyti bet ką nepatirdami pilvo pūtimo. Taigi, galite įsivaizduoti mano jaudulį, kai praėjusį mėnesį ruošiausi medaus mėnesiui Italijoje, tokių kaip aš angliavandenių mėgėjų Mekoje. Nusprendžiau, kad kelionė bus puiki proga pačiai išbandyti, ar fiziologiškai atsitiko kažkas išties kitaip, kai valgau mėgstamus patiekalus ten, nei namuose“, – savo patirtimi dalinosi maisto žurnalistė, nešiojanti nuolatinį gliukozės matuoklį. Po oda implantuotas prietaisas stebi cukraus kiekį kraujyje.
Oficialiais duomenimis, normalus gliukozės kiekis kraujyje nesergančiam diabetu yra 70–140 mg/dl (miligramų viename decilitre kraujo). Kiekvieną kartą, kai rodmenys pakildavo arba viršydavo šią ribą, moteris gaudavau pranešimą į savo telefoną ir pasirodydavo prašymas paaiškinti, ką tuo metu veikia ir valgo.
Amerikietė savo rezultatus registravo savaitę prieš kelionę, o paskui pirmąją savo medaus mėnesio savaitę Italijoje ir rezultatai buvo stulbinantys.
„Tik prasidėjus eksperimentui, po vakarienės nuolat pastebėjau cukraus kiekio šuolius, ypač jei valgydavau makaronus ar ryžius. Baltieji, rudieji ir geltonieji ryžiai – iš jų būdavo gaminami mano vakarienės patiekalai, nes jie yra universalūs ir reikalauja palyginti nedaug pastangų ar laiko. Tačiau per 30 minučių po valgio gliukozės matuoklis įspėjo mane, kad mano cukraus kiekis kraujyje nuo 80 mg/dl pakilo iki maždaug 130 vos per kelias minutes“, – pasakojo E. J. Sterne.
Panaši organizmo reakcija pastebėta ir su makaronais, kuriuos ji bandė derinti su daržovėmis ir lengvais padažais. Tačiau pirmąją savaitę Romoje po pietų ar vakarienės moters cukraus kiekis kraujyje niekada nepadidėjo. Nesvarbu, ar ji valgė spagečius carbonara, ar tradicinę itališką picą iš gatvės pardavėjo. O pilvo pūtimas ir nuovargis, kurį paprastai patiria namuose Amerikoje, niekada neapėmė.
Net penkių patiekalų patiekalas, kurį gaminome per maisto gaminimo pamoką, kurią sudarė trys atskiri makaronų patiekalai, nesukėlė įspėjimų apie aukštą gliukozės kiekį.
Ekspertai mano, kad tam įtakos gali turėti tai, kad JAV maistas yra ypač perdirbtas, palyginti su europietiškais produktais. Daugelis makaronų prekių ženklų JAV naudoja tirštiklius, dažiklius ir priedus, tokius kaip emulsikliai, kurie prailgina jų galiojimo laiką, o tai susiję su pilvo pūtimu, vangumu ir diabetu. Tuo tarpu itališki makaronai dažniausiai gaminami tik iš manų kruopų kvietinių miltų ir vandens, be konservantų.
Pavyzdžiui, 2022 m. žurnale „The Journal of Nutrition“ atliktas tyrimas parodė, kad mažiau apdoroti makaronai yra lėčiau virškinami, todėl sulėtėja gliukozės patekimas į kraują.
Italai taip pat laikosi tradicijos virti makaronus „al dente“, o tai reiškia „prie danties“. Tai reiškia, kad jo tekstūra yra tvirtesnė, todėl kramtyti reikia daugiau pastangų, todėl sulėtėja virškinimas.
Australijos Nutri Peak registruota dietologė Amie Alexander portalui DailyMail.com sakė, kad porcijos taip pat būna mažesnės, o italai vienu metu valgo kelis nedidelius patiekalus. Makaronai paprastai yra pirmasis patiekalas, po to mėsa arba žuvis ir desertas.
„Maistas taip pat derinamas su kitu maistinių medžiagų turinčiu maistu, pavyzdžiui, daržovėmis, kurios gali dar labiau sumažinti cukraus kiekį kraujyje“, – sakė ji.
Pica taip pat turi svarbių skirtumų, sakė daktaras Danielis Atkinsonas, klinikos vadovas.
Pasak jo, neapolietiško stiliaus picos yra su plona plutele ir minimaliais užpilais, išskyrus šviežią pomidorų padažą ir mocarelą.
Naudojamoje tešloje paprastai nėra riebalų ir cukraus, todėl apskritai valgant picą Italijoje galite suvartoti mažiau kalorijų nei manote.
„Dauguma picų šiek tiek padidina cukraus kiekį kraujyje, tačiau plonesnė itališkos picos pluta reiškia, kad jos glikemijos indeksas greičiausiai bus mažesnis, palyginti su amerikietiškomis versijomis. Tačiau JAV daugelis restoranų naudoja cukrų tešloje ir padažuose, kad pagerintų skonį, – pridūrė daktaras Atkinsonas. – Šis pridėtas cukrus JAV picoje teoriškai gali iš dalies paaiškinti, kodėl cukraus šuolis kraujyje gali būti didesnis nei Italijoje“.
Ekspertai amerikietei E. J. Sterne taip pat pasakė, kad mano padidėję žingsniai gali turėti įtakos: Italijoje aš vidutiniškai nueidavau 15 000 žingsnių per dieną, palyginti su maždaug 5 000–7 000 padaromų žingsnių įprastą dieną valstijose.
Įrodyta, kad vaikščiojimas po valgio padeda greičiau virškinti maistą, o dujoms lengviau judėti virškinimo sistemoje, užkertant kelią pilvo pūtimui.
Vienas 2022 m. tyrimas netgi parodė, kad dviejų minučių pasivaikščiojimas po valgio padeda sumažinti cukraus kiekį kraujyje, nes raumenys sugeria papildomą gliukozę kraujyje.
„Fizinis aktyvumas, pavyzdžiui, vaikščiojimas po valgio, padidina raumenų efektyvumą įsisavinant gliukozę ir taip sumažina cukraus kiekį kraujyje. Pasivaikščiojimas daugelyje Europos miestų yra įtrauktas į kasdienę rutiną, o tai tikrai gali turėti didelį poveikį virškinimui ir medžiagų apykaitos sveikatai“, – tokius tyrimo skirtumus paaiškino dietologė.
Tiesa, Italijoje nuo padidėjusio cukraus kiekio vis tiek nebuvo apsaugota – ir viskas – dėl pusryčių.
„Aš paprastai nesu pusryčių žmogus. Dažniausiai vėluoju ir turiu laiko tik porai kietai virtų kiaušinių arba skrudintam vafliui. Tačiau Romoje, Florencijoje ir Venecijoje būtinai paragavau lengvų pusryčių, į kuriuos paprastai įeina kai kurie pyragaičiai, jogurtas, kiaušiniai, žalumynai ir kapučino kava. Mano rodmenys pakilo, nes kūnas nėra įpratęs valgyti pusryčių ir rinkausi daug cukraus turinčius produktus. Mano kelionės į Italiją pabaigoje vidutinis gliukozės kiekis buvo 101 mg/dl, o 96 procentus laiko praleidau tiksliniame diapazone“, – pasakojo amerikietė.
Ji liko nustebusi, kokia energinga ir sveikas jautėsi net skanaudama savo mėgstamą maistą Italijoje. Nuo šiol ji dažniau tikrins maisto ingredientų sąrašą grįžusi į JAV, rašė DailyMail.com.
