Be ginkluotės, uniformų, kareivinių trūkumo, buvo dar vienas svarbus faktorius, galėjęs nulemti karių ryžtą – tai karių mityba, nes joks žmogus negali būti gyvas tik oru.
Skaitydami Nepriklausomybės kovų dalyvių atsiminimus apie pirmąsias dienas besikuriančioje kariuomenėje rasime ne vieną faktą apie karių maitinimą. Vieno pirmųjų savanorių Stasio Butkaus atsiminimuose rašoma, kad, nors Vilniuje ir buvo karo lauko virtuvė, ne visada ją naudojo, paprasčiausiai nebuvo ką virti: „Virtuvė jau buvo, bet tik ne kasdieną gamindavo valgį. Jei kurią dieną neduodavo valgyti iš katilo, išduodavo kareiviui po 8 auksinus dienai.“
Kitas dalyvis, jaun. pusk. Zaranka, Kėdainiuose stojęs savanoriu į Atskirąjį Panevėžio batalioną, kuris tuo metu buvo įsikūręs tame mieste, taip pat aprašo savo pirmuosius valgius: „...išvirė pietų ir, kadangi ne visi turėjo katiliukus, tai vieną bliūdą atnešė keliems žmonėms. Prie to bliūdo pakvietė ir mane. Davė šaukštą, biskį duonos. Pietums buvo išvirta kopūstai su bulvėmis ir jautiena. Vakarienei buvo išvirta smulkių miežinių kruopų košė su riebalais.“
Kitame atsiminime randame epizodą apie tai, kad pietums atvežtas maistas buvo neskanus. Tuo pačiu vienas būrys grįžo nuo 12-ajame kilometre tarp Panevėžio ir Subačiaus nuversto bolševikų traukinio.
Karys prisimena: „...ir tie nuo traukinio su maistu, atveždami duonos ir lašinių. Lašiniai pasirodė nevirti ir baisiai sūrūs, bolševikiška duona irgi buvo prasta, kurioje labai daug buvo ašakų, neiškepta, tiesiog kaip tešla, bet tuom tarpu buvo gera ir mes tą bolševikišką duoną valgėm kokį mėnesį.“
Kaip mini ir kitas Nepriklausomybės kovų dalyvis, dviejų Vyčio Kryžių kavalierius puskarininkis Antanas Šukys, mūšio metu nebuvo laiko pavalgyti, todėl kariai kišenėse turėdavo duonos, kurią valgydavo pertraukėlėmis tarp puolimo ar gynybos. „...Jis buvo suspėjęs tiek jau apsikasti, kad galėjo atsigulti ant šono ir buvo lygus su žemės paviršiumi, švarko kišenėje jis turėjo duonos gabalą. Kišenė buvo šiek tiek pasipūtusi. Aš tik matau – kulkos drasko Lopetaičio kišenę ir trupina jo duoną.“
Na, o nutilus kovos įkarščiui, netoli pozicijų atvykdavo lauko virtuvė.
Kariai taip pat prisimena kad poilsio metu, kai kuopos ar būriai apsistodavo viename ar kitame kaime, ar dvarvietėje, karius pamaitindavo vietiniai gyventojai, o „...ponia paruošė priešpiečius. Valgėme ir gurkšnojome vyną...“ – prisimena psk. A. Šukys.
Vietos gyventojai, sutikę lietuvius karius, visada stengdavosi pavaišinti. Net naktį prikelti šeimininkai atneš bent pieno ar sūrio.
Maisto kokybė Nepriklausomybės kovų metu nebuvo pati geriausia, bet kariai džiaugdavosi galimybe pavalgyti šilto maisto ir savo atsiminimuose nė vienas nesiskundė prastu maistu. Pagerėjęs logistinis aprūpinimas prisidėjo prie karių moralės ir geresnio pareigų atlikimo.
Vytauto Didžiojo karo muziejaus muziejininkas Darius Zubrickas.
