Nuo lauko iki stalo – kodėl verta rinktis produktą iš trumposios maisto tiekimo grandinės?

Kaip tvirtina VDU Žemės ūkio akademijos Bioekonomikos plėtros fakulteto Verslo ir kaimo plėtros vadybos katedros prof. dr. Vilma Atkočiūnienė, trumpąją maisto tiekimo grandinę dar kitaip galima vadinti maisto paskirstymo sistema nuo lauko iki stalo. „Tokią grandinę iš esmės sudaro vadinamieji sezoniniai, švieži, 99 proc. vietoje užauginti ar pagaminti maisto produktai, kuriuos užaugino ekologiški, taip pat pasirinkę beatliekinės gamybos strategiją, t. y. taikantys tausojančią biodinaminę žemdirbystę, ūkiai. Ant galutinio vartotojo stalo tokie produktai atsiduria per itin trumpą laiką“, – teigia profesorė.

Anot pašnekovės, vystant trumpąją maisto tiekimo grandinę, maisto produktų auginimas ar gamyba, jų perdirbimas, pardavimas ir vartojimas – viskas įgyvendinama laikantis žiedinės ekonomikos principų. Tiek ūkinė, tiek prekybinė veikla vyksta palyginti nedidelėje geografinėje teritorijoje, tarpininkų yra nedaug arba jų visai nėra, o gamintojas ir galutinis vartotojas turi galimybę bendrauti tiesiogiai. Paprasčiau kalbant, vienas tiksliai žino, kam augina, gamina ir parduoda, o kai kuriuos savo produkcijos vartotojus netgi pažįsta asmeniškai, kitas – tiksliai žino, ką, kokios kokybės, kada ir iš ko perka. Be to, vertinant aplinkosauginiu požiūriu, trumposios maisto tiekimo grandinės yra viena iš itin paveikių priemonių, padedančių švelninti klimato kaitą.

Kaip tvirtina Ukmergės rajone jau keliolika metų ekologiškai ūkininkaujanti Genovaitė Sakalauskienė, pastaruoju metu žmonės vis dažniau ieško ekologiškų produktų, domisi kuo toks produktas skiriasi nuo įprastai užauginto, kodėl jis vertingesnis, kokius reikalavimus būtina atitikti, norint savo gaminius ženklinti kaip ekologiškus ir pan. Ūkininkė savo produkciją: juoduosius serbentus, avietes, braškes, gervuoges, šaltalankius, kitas uogas bei iš jų pagamintas įvairias uogienes, uogų sultis, taip pat pomidorus, agurkus, kopūstus, realizuoja per trumpąsias maisto tiekimo grandines: prekiauja didžiųjų šalies miestų ūkininkų turguose, parduoda ekologinius ūkius vienijančiam kooperatyvui BIO LEUA, darželiams, taip pat turi nemenką nuolatinių individualių pirkėjų ratą, kurie arba patys atvyksta atsiimti užsisakytų uogų bei daržovių, arba jiems viskas pristatoma tiesiai į namus.

G.Sakalauskienė įsitikinusi, kad betarpiškas bendravimas tarp ūkininko ir galutinio jo produkcijos vartotojo pirmiausia yra grįstas pasitikėjimu. „Su savo pirkėjais kalbuosi nuolat, pasakoju apie savo ūkį, girdžiu žmonių lūkesčius, matau jų poreikius ir stengiuosi pastaruosius atliepti. O pirkėjai atsidėkoja lojalumu“, – teigia ukmergiškė, žemės ūkio kooperatinės bendrovės „BIO LEUA“ narė.

Anot pašnekovės, užaugintų maisto produktų realizavimas per trumpąsias maisto tiekimo grandines neabejotinai turi savų privalumų, tačiau netrūksta ir iššūkių: ūkininkui būtina pačiam užtikrinti sklandžią, kartais iki smulkmenų suplanuotą logistiką, kad produktai vartotojus pasiektų laiku ir švieži, taip pat netrūksta ir įvairios dokumentacijos, kitokių reikalavimų ar taisyklių, ypač jei parduoti savo produktus norima viešajam sektoriui. Džiugu, kad yra galimybė teikti paraišką Nacionalinei mokėjimo agentūrai ir trumpajai maisto tiekimo grandinei gauti valstybės paramą. Kai kurie ūkininkai tuo naudojasi, ir jiems tai nemenka paspirtis.

Nors trumposios maisto tiekimo grandinės turi nemažai pranašumų, V.Atkočiūnienė atkreipia dėmesį, kad jos Lietuvoje kol kas vystomos gana lėtai ir užima maždaug tik iki 10 proc. visos rinkos. Per tokias tiekimo grandines paskirstoma labai nedidelė maisto dalis – tik 0,06 proc. visų maisto produktų, palyginti su paskirstomais per ilgąją maisto grandinę.

Į klausimą, ko reikėtų, kad trumposios maisto tiekimo grandinės būtų vystomos sparčiau, kad jų apskritai daugėtų, profesorė atsako, jog labai svarbu sukurti darniai veikiančią vietos maisto sistemą, prie to turėtų daug prisidėti viešasis sektorius. „Būtina glaudi viešojo, privataus ir nevyriausybinio sektoriaus partnerystė, taip pat tinkama politinė ir teisinė aplinka, maisto produktų gamintojų, vartotojų ir kitų suinteresuotų asmenų kompetencijos“, – teigia V.Atkočiūnienė.

Pašnekovės nuomone, bet kurioje šalies savivaldybėje gausu institucijų: darželių, mokyklų, ligoninių ir pan., kurios būtų suinteresuotos vietos maisto sistema. Tačiau tam reikalingas susitarimas, strateginis sprendimas, kad gyventojai nori ir gali maitintis vietiniais produktais, užaugintais jų savivaldybėje.

„Suskaičiuoti, kiek ir kokių produktų reikėtų darželinukams, moksleiviams ar ligoniams pamaitinti, tikrai nėra sudėtinga. Tereikia imtis iniciatyvos. O jos kol kas labai stinga. Be to, tokių skaičių žinojimas padėtų subalansuoti žemės ūkio ir maisto produktų pasiūlą bei paklausą savivaldybės lygiu ir taip išspręstų gamtinių išteklių švaistymo klausimą, kuris yra neišvengiamas, kai pasiūla neatitinka paklausos ar, atvirkščiai, kai, pavyzdžiui, maisto produktus reikia vežtis iš kito Lietuvos galo, užuot jų įsigijus iš vietos ūkininkų“, – akcentuoja V.Atkočiūnienė.

VDU profesorei antrina ekologinius ūkius vienijančio kooperatyvo BIO LEUA direktorius Nikolajus Dubnikovas. Anot jo, kalbant apie ūkius, ypač palyginti nedidelius, Lietuvoje kol kas labiausiai išplėtotas į vartotoją orientuotas verslo modelis, kai ūkininkas savo produkciją parduoda individualiems pirkėjams. Pasitaiko atvejų, kai kuriasi vadinamosios valgytojų bendruomenės, kai keli namų ūkiai užsisako didesnį maisto produktų kiekį iš vietos ūkininkų, nes tai pastebimai sumažina logistikos kaštus. Po truputį plėtojamas į verslą nukreiptas modelis, kai produktus iš ūkininko perka restoranai, kavinės, viešojo maitinimo įstaigos. Taip pat plėtojamas modelis, siejamas su viešuoju sektoriumi. „Tai didžiausia vietinių produktų rinkos niša. Tačiau tokį modelį sunku organizuoti, trūksta partnerystės, neretai labai stinga vietos savivaldos institucijų politinės valios ir stringa teisiniai sprendimai, o juk būtent savivaldybės yra vaikų, moksleivių ir ligonių maitinimo viešųjų pirkimų organizatorės. Savivaldybės specialistai dažnai stokoja supratimo ir žinių, kas yra ekologija, kaip nupirkti vietos produktų, o ūkininkams trūksta informacijos, kokius produktus ir kaip jie galėtų pateikti“, – pasakoja N.Dubnikovas.

Pašnekovo teigimu, visi pirmiau išvardyti modeliai yra plėtojami per trumpąsias maisto tiekimo grandines. O pastarosios sėkmingesnės ir gyvybingesnės yra tuomet, kai ūkininkai kooperuojasi. Ką tai reiškia? „Mažiems ūkiams, kuriuose dirba vos keli žmonės, išplėsti produktų asortimentą sunku. Jie dėl to patiria didelių laiko ir darbo sąnaudų, išauga produktų savikaina ir kaina. Rezultatas? Vartotojai brangesnių produktų perka mažiau. Užuot varžiusius tarpusavyje, ūkiams naudingiau dirbti papildomumo principu, kitaip tariant, bendradarbiaujant. O nauda tokiu atveju yra labai įvairiapusė: sparčiau diegiamos technologijos, vyksta spartesnė gamybos skaitmenizacija, didėja pajamos, be to, ūkininkai įgyja stipresnių derybinių pozicijų parduodami produktus“, – pažymi N.Dubnikovas.

Jo vadovaujamas kooperatyvas BIO LEUA turi daug narių, kurie augina jautieną, vištieną, daržoves, kiaušinius, javus, iš kurių gamina miltinius gaminius. Kooperatyvas jau kuris laikas rūpinasi ekologiškų produktų tiekimu Lietuvos darželiams, taip pat prieš kelerius metus Kaune atidarė ekologiškų produktų ir vertingo maisto namus „Rupūs miltai“, kuriuose prekiaujama ekologiniuose Lietuvos ūkiuose užauginta ir sertifikuota produkcija: nuo šviežios mėsos bei jos gaminių iki pieno, duonos, kiaušinių, medaus, bakalėjos ir šaldytų pusgaminių. Kooperatyvo produkcijos jau galima įsigyti ir internetinėje parduotuvėje www.rupus.lt.

Tuo įsitikinę visi trys pašnekovai. Pasak jų, ekologiški produktai, ekologiškas ūkininkavimas – tai ne vien sveikatai palankus maistas, kartu tai – ir biologinės įvairovės, kraštovaizdžio saugojimas, rūpinimasis gyvūnų gerove. Ekologiniai ūkiai privalo taikyti sėjomainą, o tai užtikrina tvaresnį dirvožemio naudojimą. Kadangi į dirvožemį nepilamos sintetinės trąšos, nenaudojami pesticiduai, nuo taršos apsaugomi ir paviršiniai vandenys.

Ekologišku maisto produktu galima laikyti tik tokį produktą, kuris yra užaugintas ar pagamintas laikantis Europos Sąjungos ir nacionalinių ekologinę gamybą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų. Visi gaminiai turi būti paženklinti Europos Sąjungos ekologinės gamybos logotipu – iš baltų žvaigždučių suformuotu medžio lapu žaliame fone. Ekologiški produktai užauginti ir (ar) pagaminti Lietuvoje taip pat žymimi ir Lietuvos nacionaliniu ženklu (užrašu „Ekologinis žemės ūkis“).

Norint gauti dokumentą, patvirtinantį, kad produktas – ekologiškas, būtina atitikti reikalavimus nuo lauko iki galutinio vartotojo. O tai įvertina nepriklausoma kontrolės įstaiga, kuri sertifikuoja ūkį ar įmonę.