Kas iš tiesų slypi po fraze „ekologiškas produktas“?

Kaip teigia Ukmergės rajone jau keliolika metų ekologiškai ūkininkaujanti Genovaitė Sakalauskienė, ekologišku maisto produktu galima laikyti tik tokį produktą, kuris yra užaugintas ar pagamintas laikantis Europos Sąjungos ir nacionalinių ekologinę gamybą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų. „Norint gauti ekologiško produkto patvirtinamąjį dokumentą, būtina atitikti reikalavimus nuo lauko iki galutinio vartotojo. O tai įvertina nepriklausoma kontrolės įstaiga, kuri arba ūkį ar įmonę sertifikuoja, arba ne“, – pažymi ukmergiškė.

Pašnekovė pastebi, kad kartais pirkėjai tiesiog susipainioja ir mano, kad pakanka, jog pomidoras ar agurkas būtų užaugintas Lietuvoje, kaime, kad pas močiutę kieme laisvai laksčiusi višta jau bus laikoma ekologiška ir padės tokį patį kiaušinį. Tikrai ne.

„Net jei ūkininkas, augindamas daržoves, buvo sąmoningas ir jų netręšė cheminėmis trąšomis, to nepakanka, kad jis savo derlių galėtų vadinti ekologišku. Labai svarbu ir sėklų, dirvožemio kokybė. Ekologinio ūkio priežiūra yra labai griežta ir vyksta ištisus metus. Tikrintojai iš sertifikuojančių įmonių gali bet kada atvažiuoti, paimti žemės, daržovių mėginių. Ir ne tik. Jie būtinai įvertina ir tai, kaip daržovės sandėliuojamos, perdirbamos. Visada labai akylai patikrinama ir dokumentacija, kas iš kur ir kada pirkta, kada pasėta, kada tręšta, kada derlius nuimtas. Jei nėra jokio atsekamumo nuo lauko iki stalo, tokių produktų niekas nesertifikuos kaip ekologiškų“, – pasakoja G.Sakalauskienė.

Jai pritaria ūkininkė Kristina Kazlauskaitė, kuri Kupiškio rajone, Kandrėnų kaime, kartu su broliais augina ekologiškus mėsinius viščiukus ir ekologiškas vištas dedekles. Ekologiniams vištų ūkiams nepakanka to, kad paukščiai auga ne narvuose, o laisvai laksto po kiemą. Labai svarbu ir kitos vištų auginimo sąlygos, lesalo kokybė.

Anot K.Kazlauskaitės, kai kuriuos ant produktų pakuočių esančius ženklus labiau lemia paties gamintojo sugalvotos rinkodaros, o ne ekologijos, strategijos, tačiau vartotojui privalu atminti vieną paprastą dalyką: visoje Europoje naudojamas bendras unifikuotas produkto ekologiškumą garantuojantis simbolis – iš baltų žvaigždučių suformuotas medžio lapas žaliame fone. Lietuva taip pat turi savo nacionalinį ženklą su užrašu „Ekologinis žemės ūkis“.

„Europos Sąjungos reglamentas numato bendrus reikalavimus, taikomus ekologiškai produkcijai, kuriuos privalo atitikti kiekvienas gamintojas, norintis savo produktus ženklinti būtent tokiu ženklu, tačiau kiekviena valstybė taip pat gali savo ūkininkams nustatyti papildomų reikalavimų. Pavyzdžiui, Lietuvoje norint ekologiškai auginti viščiukus, privalu užtikrinti, kad šie vieną trečdalį savo gyvenimo praleistų lauke, iš veisėjų galima pirkti tik vienadienius viščiukus, jei jie išsirito įprastiniame ūkyje“, – pasakoja K.Kazlauskaitė. Jos teigimu, ekologinis ūkininkavimas nėra lengvas, tačiau galutinis produkcijos vartotojas gali būti tikras, kad ant jo stalo lėkštėje garuos išties ekologiškas maistas.

Tai patvirtins kiekvienas, kas yra ragavę ekologiškų vaisių, daržovių, uogų ar mėsos. Pavyzdžiui, ekologiškas pomidoras ar agurkas bus kur kas sodresnio skonio, uogos – kvapnesnės, na, o vištiena – minkšta, bet tuo pačiu ir tvirta, o iš jos išvirtas sultinys – stiprus ir skaisčiai geltonas.

Į klausimą, kodėl taip skiriasi ekologiškai ir įprastai pramoniniu būdu augintų produktų skonis ir kvapas, abi ūkininkės šypsodamosi atsako – juk skiriasi ir pats ūkininkavimo principas. Štai ūkininkė K.Kazlauskaitė pasakoja, kad užauginti mėsinį ekologišką viščiuką užtrunka dvigubai ilgiau. „Įprastuose paukštynuose augantys viščiukai nupenimi per 41 dieną ir yra tinkami parduoti, o ekologiniame ūkyje augintus viščiukus galima parduoti tik sulaukusius 82 dienų. Savo viščiukus, taip pat vištas dedekles, kurių kiaušinius parduodame kaip ekologiškus, lesiname visaverčiu pašaru, kurio visos sudėtinės dalys yra ekologiškos“, – tvirtina pašnekovė.

Ūkininkė dar priduria, kad viščiukai yra auginami tam tikrais etapais. Iš pradžių įsigyti vienadieniai viščiukai auginami izoterminėse puspriekabėse, kuriuose yra įrengtas infraraudonųjų spindulių šildymas, apšvietimas, ventiliacija, lesyklos, girdymo sistema. Sulaukę keturių savaičių, viščiukai iškeliauja į perstumiamus aptvarus lauke, kurie vakarais yra uždengiami specialiu tentu. Kiekvieną dieną šie aptvarai perstumiami į naują pievos dalį, kad viščiukai turėtų kokybiškos šviežios žolės, galėtų laisvai pasikapstyti. Trečią mėnesį viščiukai apgyvendinami arkiniame šiltnamyje, kuris periodiškai tempiamas per pievą, taigi, jie laisvai vaikšto po teritoriją. Šaltuoju metų laiku paaugę viščiukai auginami kiek kitaip – iš izoterminių puspriekabių jie perkeliami į specialius tvartukus, šalia kurių yra įrengti vadinamieji diendaržiai – atviros erdvės su stogu, tad jei lauke nėra labai šalta, jie gali laisvai vaikštinėti kur panorėję. Taip jie stiprina imunitetą, mažai serga, nėra lepūs. Jei paukščiai vis dėlto suserga, tik išimtiniais atvejais juos galima gydyti sintetiniais vaistais. Jei prireikia antibiotikų, tokia mėsa jau nebebus ženklinama kaip ekologiška.

G.Sakalauskienė akcentuoja, kad auginant ekologiškus vaisius, uogas ar daržoves labai svarbu sodinukai, sėklos. „Pavyzdžiui, sėklos negali būti apdorotos jokiomis cheminėmis priemonėmis (liaudiškai kalbant, beicuotos). Ekologiškoms daržovėms, vaisiams ir uogoms auginti taip pat negali būti naudojami pesticidai ar kiti cheminiai preparatai. Daržovės turi būti tręšiamos tik natūraliomis trąšomis. Pastarosios nuo sintetinių skiriasi tuo, kad tręšia ne augalą, skatindamos šį augti ir duoti didesnį derlių, o žemę, kad toji būtų derlinga, naši. Ekologiniame ūkyje itin svarbu sėjomaina, arba, paprasčiau kalbant, periodiška auginamų kultūrų kaita laukuose. Sėjomaina dirvožemiui leidžia „pailsėti“, išlikti sveikam ir derlingam“, – pasakoja G.Sakalauskienė. Jei daržoves užpuola kenkėjai, pasak ūkininkės, juos galima naikinti tik sertifikuotais biologiniais preparatais.

Ūkininkės pabrėžia, kad ekologinis ūkininkavimas yra itin griežtai prižiūrimas, o už menkiausius nukrypimus nuo numatyto standarto taikomos sankcijos, pavyzdžiui, sustabdomas produkcijos ženklinimas minėtu ženklu – lapu žaliame fone, tad gaminių nebegalima parduoti kaip ekologiškų.

Kartą per metus į ūkį planine tvarka atvažiuoja tikrintojai, kurie iki smulkmenų įvertina absoliučiai viską. Tikrintojai parengia ataskaitą, o sprendimą dėl sertifikato gavimo ir jo galiojimo pratęsimo priima visai kiti asmenys, kurie ūkyje net nėra lankęsi. Taip užtikrinamas maksimalus nešališkumas. Mažiausiai dukart per metus ūkį tikrintojai aplanko iš anksto neįspėję.

Nors patikros vargina, ir daugelį reikalavimų tenka fiksuoti įvairiuose žurnaluose, tačiau ūkininkės supranta, kodėl svarbu ir būtina tai daryti, ypač kai vartotojai neturi galimybės betarpiškai susipažinti su ūkininkavimu ūkyje. Tik gaila, kad labai sunku rasti pusiausvyrą tarp reikalingų pildyti duomenų ir biurokratinės naštos.

Abi pašnekovės tvirtina, kad ekologiškos produkcijos ieškančių pirkėjų ratas kasmet vis plečiasi, tačiau vis dar stokojama ir edukacijos, kuo tas ekologiškas produktas skiriasi nuo įprastai užauginto, kuo jis vertingesnis, kokius reikalavimus būtina atitikti, norint savo gaminius ženklinti kaip ekologiškus.

Galimybė paragauti ekologiškų daržovių, uogų, ekologiškos vištienos ar kiaušinių tikrai yra – G.Sakalauskienė ir K.Kazlauskaitė bendradarbiauja su kooperatyvu „BIO LEUA“ ir savo produkcija prekiauja „Rupūs miltai“ (Kaunas, Kaimynų g. 9), taip pat veža į Vilnių ir kitus miestus. Labiausiai moterys džiaugiasi, kad kartu dalyvauja aprūpinant vaikų darželius ekologišku maistu ir prisideda prie sveikesnės vaikų ateities kūrimo.