Tačiau turime pripažinti faktą – dauguma vis dar esame įpratę valgyti neskirdami per daug dėmesio, kaip yra pagamintas maistas ir koks buvo jo kelias nuo lauko iki stalo. Neretai tai lemia tiesiog elementarus žmogiškas tingėjimas domėtis, bet dar dažniau – tam tikri nusistovėję klaidingi įsitikinimai.
Ekologiškų produktų rinka Lietuvoje, netiksliais statistiniais duomenimis, sudaro 1–2 proc. visos maisto produktų rinkos. Europos kontekste tokie skaičiai atrodo išties silpnai. Pavyzdžiui, Estijoje ekologiškų produktų rinka siekia apie 5 proc., Vokietijoje – apie 7 proc., Švedijoje – apie 9 proc., Danijoje – net 13 proc.
Ir nors turime labai ambicingų tikslų iki 2030 m. padidinti ekologinės dirbamosios žemės plotą iki 15 proc. (ES – iki 25 proc.), tai, beje, būtų dvigubai didesnis plotas, nei turime dabar, visgi kyla pagrindinis klausimas – „Ką darysime, kai Lietuvoje pasieksime tuos 15 proc.?“ Akivaizdu, kad vien tik tai, jog ekologiniai ūkiai siūlys didesnį mastą produkcijos, beveik nieko nereiškia. Kam ūkininkai gamins šį išaugusį produkcijos kiekį? Juk atitinkamai turi augti ir noras jį vartoti. O vartojimas, panašu, augti nelinkęs ir neatsiejama to priežastis – įvairūs įsitikinimai ir mitai. Štai keletas dažniausiai girdimų.
„Nėra jokių įrodymų, kad maistas ekologiškas“
Nors apklausos rodo, kad didelė vartotojų dalis žino, kaip ženklinami ekologiški produktai, vis dar dažnai klausiame, ar tikrai galima pasitikėti jų ekologiškumu, ar tikrai jie yra pagaminti laikantis reikalavimų. Ir tai stebina. Iš kur šis nepasitikėjimas? Kokios asmeninės patirtys ar stereotipai tai suformavo?
Paprastai tariant, tam, kad produktas būtų pažymėtas „eko“ ženklu, reikia įgyvendinti daug žingsnių: savanoriškai priimti sprendimą ekologiškai ūkininkauti, susipažinti su ekologinės gamybos reglamentu, įsivertinti riziką ir nusimatyti prevencinius veiksmus, pateikti deklaraciją sertifikavimo įstaigai dėl sertifikavimo, pildyti registrus (ekologinis gamybos žurnalas), priimti ir dalyvauti ūkio metinėje patikroje, gali tekti lauki iki 3 metų pereinamojo laikotarpio, kol produkcija bus sertifikuota kaip ekologiška.
O „eko“ ženklus gali suteikti tik ekologinės gamybos oficialios kontrolės ir sertifikavimo įgaliojimus turinčios įstaigos (angl. Control authority arba Control body).
Visi šie žingsniai ir kiti būtini sprendimai „eko“ ženklui gauti neturėtų kelti abejonių dėl ekologiškumo įrodymų. Žinoma, kaip ir visose situacijose, pasitaiko norinčiųjų apgauti, bet siekiant tam užkardyti kelią, svarbiausia, kad vartotojas aiškiai atskirtų, kas yra tikra.
„Eko“ ženklą galima laisvai padirbti“
Abejojantiems produkto ekologiškumu, svarbu prisiminti bent vieną dalyką – visi supakuoti ekologiški produktai paženklinti ES logotipu – žalios spalvos stačiakampiu, kurio viduryje yra lapas iš baltų žvaigždžių. Tai pagrindinis ES ženklas ant bet kurios ekologiško maisto prekės. Jei jo nėra – vartotojas klaidinamas. Beje, Europos Komisijos duomenimis, 61 proc. europiečių žino šį ženklą. Taigi verta žinoti bent šį vieną pagrindinį ženkliuką, kas reiškia, kad tas produktas pagamintas laikantis visų ekologiško maisto reikalavimų.
Perkant maistą net ir įvairiuose ūkininkų turgeliuose galima drąsiai prašyti dokumento, patvirtinančio šio maisto gaminimo būdą. Tiesa, dabar jų fiziškai galima neturėti, bet užtenka gamintojo vardo, pavardės, ūkio pavadinimo ir „Ekoagros“ interneto svetainėje ar bendroje ES sertifikatų sistemoje TRACES galima pasitikrinti, ar iš tiesų tas ūkis turi dokumentą, patvirtinantį maisto prekių gamybos būdą. Ir jei ant pakuotės rašo, kad maistas ekologiškas, bet neturi ženklinimo, reiktų pranešti Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai, nes ji atsakinga už ženklinimo rinkoje kontrolę.
Na, o šiek tiek išsiplečiant apie ženklinimą, verta paminėti, kad fasuotas ekologiškas produktas visada bus paženklintas etikete, kurioje yra ekologinės gamybos logotipas, nurodomas gamintojo ar pardavėjo pavadinimas, kontrolės įstaigos kodas (Lietuvoje – LT-EKO-001), ekologiškos sudėtinės dalys, informacija apie gaminio kilmę – ES ir ne ES žemės ūkis.
„Ekologiškas maistas niekuo ne sveikesnis už įprastą“
Turime pripažinti, kad visi mes sunkiai priimame pokyčius ir dažnai tiesiog tingime galvoti apie naudas, kurias teikia ekologiškas maistas. Ir kalbame ne apie pirmines naudas, tokias kaip maistas be sintetinių pesticidų ir papildų, tausojamas dirvožemis, laikomasi gyvūnų gerovės reikalavimų, tačiau ir antrines: sveikata ir mus supanti gamta, klimato pokyčiai. Mums tai lyg ir rūpi, tačiau nesame pasiruošę už tai mokėti patys. Visgi pasidomėję tikrosiomis naudomis, net neabejoju, prioritetą ekologiškam maistui teiktume kur kas dažniau.
Sveikatos atžvilgiu, leidžiant derliui subręsti natūraliai, neskatinant augimo cheminiais priedais, produkcija gali natūraliai sukaupti maksimalų žmogui vertingų medžiagų, vitaminų ir antioksidantų kiekį.
Na, o minėti faktiškai apskaičiuotas naudas aplinkai, o taip pat ir mums, kurie toje aplinkoje gyvename, galima labai ilgai: nuo tonomis sumažintų CO2, metano ir kitų kenksmingų emisijų iki saugomos biologinės įvairovės, aplinkosaugos, derlingesnio dirvožemio, efektyvesnio atsinaujinančių energijos šaltinių panaudojimo, aukštų gyvūnų gerovės standartų ir kita. Ir visa tai nėra tušti žodžiai, o realiai įrodytos ir apskaičiuotos naudos.
„Ekologiškas maistas labai brangus“
Skaičiuojama, kad ekologiška produkcija gali būti brangesnė apytikriai 30 proc., bet tai tikrai ne taisyklė. Kartais kaina vienoda su įprastiniu maistu, kartais gali būti didesnė. Atsakant trumpai, kodėl kaina dažniau yra kiek aukštesnė:
- ekologiškų maisto produktų pasiūla yra ribota, palyginti su paklausa,
- ekologiškų maisto produktų gamybos sąnaudos paprastai yra didesnės, nes vienam produkcijos vienetui tenka daugiau darbo sąnaudų ir dėl didesnės įmonių įvairovės neįmanoma pasiekti masto ekonomijos,
- palyginti nedidelio ekologiškų maisto produktų kiekio tvarkymo po derliaus nuėmimo sąnaudos yra didesnės dėl privalomo ekologiškų ir įprastinių produktų atskyrimo, ypač perdirbant ir transportuojant,
- į savikainą įeina ir sertifikavimo kaina, o kontroliuojamas ir sertifikuojamas kiekvienas etapas nuo lauko iki vartotojo.
Visgi pagrindinis sprendimas, galintis sumažinti kainą, neabejotinai yra paklausos didinimas. Natūralu, kad kaina yra kiek aukštesnė, kol nėra paklausos, o kai ji bus didesnė, tikrai mažės ir kaina.
Ko reikia, kad požiūris keistųsi?
Siekiant paskatinti ekologiško maisto vartojimą, manau, pirmiausia turime pradėti nuo ilgalaikio ir strateginio rinkos skatinimo valstybės lygmeniu. Tai galime padaryt per viešuosius pirkimus, padarydami žaliuosius pirkimus prioritetu, kuomet maitinimo įstaiga renkasi ekologiškus produktus prioriteto tvarka ir tik jų nesant rinkoje galėtų rinktis kitas kokybės sistemas ar trečiu etapu – įprastinius produktus.
Antras ne ką mažiau svarbus žingsnis – sistemingas strateginis švietimas. Pasitikėjimo stiprinimas ir sąmoningumo ugdymas prasideda nuo švietimo ir gali užtikrinti ilgalaikę plėtrą. Aiškiai žinodamas, kuo ekologišku būdu pagamintas maistas skiriasi nuo neekologiško, vartotojas reikalaus ekologiško maisto parduotuvių lentynose. Kas galėtų rūpintis tuo švietimu? Tai turėtų būti ekologinio veiksmų plano dalis (angl. Organic Action Plan). Beveik visos ES šalys narės jį turi, Lietuva – ne. Už tai atsakinga vyriausybė, politikos formuotojai, skiriamos tiek nacionalinės lėšos, tiek Europos Komisijos finansavimas. Įgyvendinimas galėtų būti tek pasitelkiant privatų sektorių, tiek per Švietimo ministeriją pasiekiant ugdymo įstaigas.
Būtinas ir solidarumas su ūkininkais, kurie galėtų turėti ilgalaikes sutartis ekologiškų produktų gamybai ir realizacijai. Tai būtų paskata jiems auginti vaisius, daržoves, tiekti juos į maitinimo rinką.
Kuo bus efektyvesnis ilgalaikis ir stiprus stimuliavimas valstybiniu lygmeniu, siekiant auginti paklausą ir užtikrinti pasiūlą, tuo greičiau galėsime kalbėti ir apie dar mažesnes ekologiško maisto kainas.
