Pasak Sauliaus Petkevičiaus, Vilniaus paukštyno Auginimo vadovo, antibiotikų naudojimas žemės ūkyje yra vienas didžiausių šių dienų viso pasaulio iššūkių.
„Per didelis antibiotikų naudojimas skatina visuomenės atsparumą jiems. Tai didina tikimybę, kad medicina greitai negalės pasiūlyti veiksmingo gydymo sergantiems net paprasčiausiomis bakterijų sukeltomis ligomis, tokiomis, kaip žaizdų infekcija“, – sako ekspertas ir dalijasi 6 pagrindiniais faktais apie antibiotikus ir jų naudojimą žemės ūkyje.
1. Bakterijos stengiasi išgyventi
Nepaisant farmacijos pažangos, bakterijos vis išmoksta pasipriešinti žmonių išrastiems vaistams. Veikiamos įvairių antibiotikų, ilgainiui jos tampa jiems atsparios ir mutuoja, todėl antibiotikai nebegali jų, o tai reiškia ir ligos, įveikti.
Neramina tai, kad bakterijos išmoksta „perprasti“ antibakterinius vaistus vis greičiau. Pavyzdžiui, vankomicinas, skirtas plaučių uždegimui gydyti, pirmą kartą buvo paskirtas 1972 m., jam atsparių bakterijų atsirado tik po beveik dviejų dešimtmečių.
Tuo metu atsparumas įvairias bakterines infekcines ligas įveikiančiam imipenemui, sukurtam 1985 m., užfiksuotas jau po trylikos metų, o 2003-aisiais žmonių pradėtam vartoti daptomicinui – vos po metų.
2. Didžioji dalis vaistų – ne žmonėms gydyti
Bakterijų atsparumas vaistams tampa vis didesne problema – Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, jis dabar kasmet sukelia mažiausiai 700 tūkst. mirčių. Todėl PSO ragina mažinti antibiotikų vartojimą, skatina gydytojus juos ligoniams skirti tik tikrai esant reikalui, o pacientams jų nevartoti savavališkai.
Tačiau didžioji tokių vaistų dalis vis tik yra sunaudojama ne žmonėms gydyti. JAV verslo žurnalo „Forbes“ duomenimis, daugiau nei 70 proc. visame pasaulyje suvartojamų antibakterinių vaistų tenka būtent žemės ūkiui, o daugiausia – gyvulininkystei.
3. Griežtai tik gyvulių gydymui
Tiesa, nepaisant tokios statistikos ir vis dar sklandančių mitų, kad gyvuliai yra šeriami antibiotikais ar hormonais augimo skatinimui ar profilaktiniais tikslais – ES šalyse tai daryti draudžiama.
Vis tik gyvuliui ar paukščiui susirgus, remiantis gyvūnų gerovės reikalavimais, jie turi būti gydomi. Tačiau tokiais atvejais antibakteriniais vaistais gydyti gyvuliai gali būti paskersti tik po to, kai antibiotikai visiškai pasišalina iš jų organizmo. Tai reiškia, kad visoje mėsoje, atsiduriančioje Lietuvos parduotuvių lentynose, antibiotikų būti negali.
4. Jei vaistų mėsoje nelieka, kur problema?
Nors mėsoje iki skerdimo antibiotikų nebelieka, joje gali likti dėl jų poveikio atsiradusių antibiotikams atsparių bakterijų. Jos, patekusios į organizmą, gali sukelti susirgimą, kurio gydymui daugelis antibiotikų bus neefektyvūs. Be to, gyvulininkystėje naudojami farmaciniai preparatai gali su mėšlu ar srutomis patekti į dirvožemį, o iš jo – ir daržoves, vaisius ir grūdus, taip pat ir į pieno produktus. Taigi, šių vaistų naudojimas gali paveikti net ir nevalgančius mėsos ar kitų gyvulinių produktų.
5. Naujų antibiotikų kūrimas – brangus ir ilgas procesas
Pastaruosius kelis dešimtmečius sukurti nauji antibakteriniai vaistai – tėra anksčiau išrastų vaistų atmainos, o naujos klasės antibiotikų kūrimas nevyksta taip greitai, kaip norėtųsi. Nors mokslininkai bando juos atrasti ir tam pasitelkia itin pažangius metodus, tokius kaip genomo sekos nustatymas, tačiau šis procesas yra lėtas ir brangus. Skaičiuojama, kad vieno naujo vaisto sukūrimas gali trukti 10–15 metų ir kainuoti apie 1 mlrd. JAV dolerių.
6. (Ne)įmanoma išvengti?
Net jei ir būtų išrasti nauji vaistai visoms mutavusioms bakterijoms, tikėtina, kad po kiek laiko jos išvystytų atsparumą ir jiems. Todėl su šiuo iššūkiu turėtų kovoti visa visuomenė – tiek medikai ir pacientai, tiek pramonė ir vartotojai.
Žmonės, stiprindami imunitetą ir laikydamiesi sveikos gyvensenos principų, gali išvengti daugelio ligų, taigi – ir antibiotikų vartojimo. Tačiau profilaktika gali užsiimti ir žemės ūkis. Investuojant į kokybišką gyvulių auginimą, visavertį pašarą ir visus kitus gerovės standartus, galima užauginti gyvulius ir paukščius, kurie nesirgtų ir jiems nereikėtų gydymo antibiotikais.
Lietuvoje tokia mėsa ant pakuotės yra žymima užrašu „užauginta be antibiotikų“. Leidimą taip ženklinti mėsą gamintojams išduoda tik VMVT.
Kasdieniame gyvenime taip pat reikėtų rinktis paprastą, o ne antibakterinį muilą, vengti nereikalingo antibiotikų vartojimo, laikytis higienos rekomendacijų, o susirgus – likti namuose ir neplatinti bakterinių infekcijų.
