Kaip išmokti padėti?
Psichoterapijos praktikė Arvyda Kavaliauskienė pabrėžia: artimųjų palaikymas – gebėjimas pasidalyti savo emocijomis, jausmais, išklausyti ir pabūti šalia kito, kai to labiausiai reikia.
Svarbiausias kitam žmogui – jausmas, kad jis yra ne vienas, kad šalia yra jį suprantantis asmuo.
„Jei mes nusprendžiame gyvenime kažką keisti: profesiją, mesti svorį, įsigyti augintinį ar vykti atostogų į egzotinę šalį, pirmiausia, mūsų protas pradeda generuoti idėjas, kodėl to daryti neturėtume, jo akiratyje – vien tik kliūtys ir sunkumai.
Tad tokiu atveju artimųjų, draugų, kolegų palaikymas mums labai reikalingas. Neretai palaikymo mes tikimės iš pačių artimiausių ir brangiausių žmonių, tačiau vietoje to sulaukiame kritikos arba atstūmimo, galiausiai, liekame be palaikymo, su sugadintais santykiais ir sužlugusia idėja“, – kalbėjo psichoterapijos praktikė.
To artimajam geriau nesakyti
Kodėl taip nutinka? Pagrindinė priežastis – mes savo galvoje susikuriame labai didelius lūkesčius savo palaikymo komandai, neįvertindami fakto, kad mūsų artimieji gali nesuprasti, kokios pagalbos mums iš jų reikia, ir neturėti gebėjimų tokią pagalbą suteikti.
Tad prieš pasirenkant palaikantį asmenį pravartu atsakyti į klausimą: ko man reikia, kam man to reikia, ir ar asmuo, į kurį kreipiuosi, tinkamas?
Visgi, jei nusprendžiame į savo sumanymą įtraukti artimąjį, galime jo paprašyti nedaryti šių klaidų: neignoruoti jausmų, tokiais teiginiais kaip: „atsipalaiduok“, „ir vėl tu apie tą patį“.
Nekeisti temos, pradėjus kalbėti rūpima tema, pavyzdžiui: „jau vakar tą aptarėme, o, žinai, aš...“
Nenuvertinti jausmų, pavyzdžiui: „pamanyk, kaip svarbu laiku pavalgyti, vaikštai ir visus varai iš proto...“
Nelygintų su kitais, tarkime: „ne tokia jau tu čia ir stambi, pažiūrėk kaip atrodo kitos ir nesuka galvos, o džiaugiasi gyvenimu.“
Nekaltintų: „pati kalta, kad per atostogas viską į save kimšai kaip į šiukšliadėžę, aš tau sakiau nevalgyk bent jau pyragėlių.“
Ką aplinkiniai gali daryti kitaip
Jei mes prašome palaikymo, mums paprastai reikia, kad artimasis būtų šalia ir tiesiog išklausytų. Nuoširdžiai pasidalytų jausmu, kuris kyla išgirdus jūsų sumanymą.
Pavyzdžiui, jums papasakojus, kad nuo šiandien vartosite mažiau angliavandenių, todėl, galimai, kurį laiką būsite pikta, suirzusi, be energijos, ar jums iš burnos sklis nemalonus kvapas, jis bus kantrus ir atlaidus, o jei susidurs su savo sunkumais, kylančiais dėl jūsų sumanytos idėjos, ramiai tą apsvarstys kartu su jumis.
Jei norės kažkaip reaguoti, klaustų: „ką aš galiu dėl tavęs padaryti?“
„Atrodo, paprasta, bet, galiu užtikrinti – taip nėra. Girdėti ir klausyti, kalbėti ir teisingai pasakyti gali ne kiekvienas. Tad jei norite tikro palaikymo kreipkitės į specialistus (psichologus, psichoterapeutus) ar susiraskite grupę, kurios nariai sprendžia pranašias problemas“, – patarė A. Kavaliauskienė.
Apsisprendus laikytis dietos, labai svarbu nesureikšminti kiekvieno kąsnio, iš tiesų pradėti gerbti ir mylėti save. Pyragėlis ar greitojo maisto porcija nebus tokia žalinga kaip perdėta savikritika.
Svarbiausia – išlaikyti balansą: didžiąją laiko dalį rinktis subalansuotą maistą ir būti fiziškai aktyviam. Ne mažiau svarbu sau pačiam atsakyti į klausimą: kokį tikslą mesdamas svorį noriu pasiekti ir išlikti sąžiningu su savimi: ar svorio pokyčių reikia man, ar tai darau dėl aplinkinių?
