Galima palyginti: XIX a. antroje pusėje vidutinė japonų gyvenimo trukmė siekė apie 44 metus. Bet jau 2015 m. šimtamečių japonų skaičius perkopė 60 tūkstančių, po metų ši šalis vėl pagerino pasaulio rekordą – užregistruoti 65 692 šimtamečiai.
Ne mažiau nei skaičiai svarbu tai, kad penktadalis visų šimtamečių gyvena savarankiškai, kitaip tariant, jiems nereikia padėti pavalgyti ar nusiprausti, jie neturi kognityvinių problemų (kaip įprasta sakyti, jų galva veikia puikiai).
Kaip japonams pavyko per trumpą laiką taip stipriai pagerinti ilgaamžiškumo rodiklius?
Juolab dabartinių Japonijos šimtamečių gyvenimas tikrai nelepino: per pastaruosius 120 metų Japonija patyrė tris ypač stiprius žemės drebėjimus, buvo įsitraukusi į keturis didelius karinius konfliktus, todėl visi šiandieniniai šimtamečiai patyrė maisto stoką ir daugybę įvairių nepriteklių.
Pradėjusi domėtis savo tautiečių ilgaamžiškumo paslaptimi, apklaususi daugybę šimtamečių, gyvenančių skirtinguose šalies kampeliuose, autorė tikėjosi lengvai rasti visus juos siejančius bendrumus ir sukurti receptą, kaip išgyventi šimtą metų.
Bet po tūkstančių valandų, praleistų su mielais žilagalviais, suprato, kad vieno recepto nėra, nes kiekvienas gyvena savaip. Vadinasi, skirtingų būdų ilgai gyventi yra tiek pat, kiek ir pačių šimtamečių.
Vienų jų gyvenimo ritmas tikslus kaip laikrodis, kiti vadovaujasi instinktais, miega ir valgo kada panorėję.
Vis dėlto autorė atrado bendrumų: visi šimtamečiai trokšta džiaugtis gyvenimu, yra pozityvūs, ryžtingi, aktyvūs, amžius jiems nė motais, o jų gyvenimo tikslas nėra tik ilgai gyventi, bet gyventi mėgaujantis kiekviena akimirka. Tarsi ta diena būtų paskutinė. Natūralu, kad visi jie turi dėl senatvės kylančių problemų, bet nesipriešina joms, o su jomis sugyvena.
Šia knyga norima parodyti, kaip šimtamečiai japonai sprendžia senėjimo problemą, mėgaudamiesi ilgu gyvenimu. Analizuojant jų įpročius, mitybą, filosofiją ir ilgaamžiškumo paslaptis, kurias jie atskleidžia dalydamiesi neįtikėtina, per daugiau nei šimtą metų sukaupta patirtimi, paaiškėja, kad jie išties gali pamokyti mus, kaip gyventi ilgiau, o dar svarbiau – kaip džiaugtis gyvenimu. Dažnas jų patarimas – lyg citata, kurią būtų galima pasikabinti ant sienos.
Šimtamečiai gyvena dabartimi. Visi nutikimai pranyko kartu su laiku, o šimtas metų, kaip sakė japonų poetas Basho Matsuo, tėra dienų sankaupa.
Ramiai gyvenama tuomet, kai, pasak seno posakio, saulėtomis dienomis dirbama žemė, o lietingomis – skaitomos knygos.
„Nieko ypatinga nedariau. Tiesiog gyvenau. Net nepastebėjau, kaip sulaukiau šimto metų. Ir pati nustebau“, – prisipažįsta Cuneko Sasamoto.
Pateikiame ištrauką iš knygos „Šimtamečių japonų paslaptis. Kaip gyventi ilgai ir laimingai“.
Japonų virtuvė
Žvelgiant globaliai, japonų mityba atrodo labai tinkama, siekiant ilgo gyvenimo. Tai įrodo faktas, kad pagal vidutinę gyvenimo trukmę, Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) 2015 m. paskelbtais duomenimis, japonai užima pirmąją vietą pasaulyje: vyrai gyvena 80 metų, o moterys – 86 metus.
Japonų virtuvė lengva ir sveika. Kasdienį valgiaraštį sudaro pagrindinis maisto produktas – ryžiai, sriuba ir keletas keptų ir / arba virtų patiekalų. Japonai vidutiniškai suvartoja 2 719 kilokalorijų per dieną, taigi jų mityba yra daug lengvesnė nei amerikiečių (3 639 kcal) ar ispanų (3 183 kcal).
Japoniją iš visų pusių skalauja jūra, o šalies paviršius yra gan kalvotas, tad jos gyventojai vartoja labai daug žuvies (ypač mėgstami visame pasaulyje žinomi sušiai, gaminami iš žalios žuvies gabalėlių bei lipnių ryžių) ir nesuskaičiuojamą gausybę rūšių daržovių.
Kiekvienas japonas per metus suvartoja 53,68 kg žuvies, dvigubai daugiau nei Jungtinių Amerikos Valstijų ar Ispanijos gyventojai, ir jų mitybos racioną sudaro daug daugiau angliavandenių (58,4 proc.) nei amerikiečių (45 proc.) ar ispanų (39 proc.).
Įdomu tai, kad japonų virtuvėje vartojama daug mažiau riebalų nei kitose šalyse. Kasdien suvartojamų riebalų kiekis Ispanijoje siekia 47,7 proc. (beveik pusė visko, kas suvalgoma), pralenkiamos net Jungtinės Amerikos Valstijos (41,8 proc.). Pastarosiose šalyse riebalų suvartojama gerokai daugiau nei Japonijoje užregistruotas kiekis – 28,6 proc. Tai rodo, kad japonų mityba yra daug sveikesnė.
Šie duomenys patvirtina ir tai, kad japonai suvartoja daugiau augalinės, o ne gyvulinės kilmės baltymų. Pagrindinis baltymų šaltinis Japonijoje yra sojos, iš kurių gaminama dauguma tradicinių patiekalų. Todėl misas (sojų pasta), tofu (sojų varškė) ir natto (fermentuotos sojos) yra nepakeičiami kasdieniai maisto produktai ant kiekvieno japono stalo.
Vis dėlto japonų mityba turi ir neigiamą bruožą – suvartojama per daug druskos. Nacionalinės mitybos apklausos, kurią atliko Japonijos sveikatos apsaugos, darbo ir gerovės ministerija, duomenimis, vidutiniškai per dieną japonas suvartoja 11 gramų druskos, o tai labai viršija PSO rekomendacijas per dieną suvartoti ne daugiau kaip 5 gramus.
Druska yra viena pagrindinių aukšto kraujospūdžio – šių laikų Japonijos nacionalinės ligos – priežasčių. Japonijos hipertenzijos organizacijos duomenimis, šia liga serga 40 milijonų žmonių, t. y. kas trečias šalies gyventojas.
Maisto produktai ir vidutinė gyvenimo trukmė
Nors japonų mityba neabejotinai sveika, norint nustatyti, kaip ji padeda žmonėms sulaukti šimto ar net daugiau metų, reikėtų labiau pasigilinti į jos poveikį.
Vidutinė japonų gyvenimo trukmė pati didžiausia pasaulyje nuo 1985 m., bet prieš šimtmetį ji buvo kur kas mažesnė nei vakariečių – 44 metai. Japonijoje vidutinė gyvenimo trukmė pirmą kartą peržengė 50 metų ribą 1947 m., o štai tokios šalys kaip Jungtinės Amerikos Valstijos, Didžioji Britanija, Švedija ir Australija šį skaičių buvo pasiekusios XX a. pradžioje. Kitaip sakant, Japonija atsiliko puse amžiaus.
Iki XIX a. antros pusės tradicinėje japonų mityboje beveik nebuvo mėsos, šis maisto produktas dėl budizmo įtakos buvo draudžiamas dar nuo 675 m. Gerontologas Hiroshi Shibata pabrėžia, kad padidėjęs gyvulinės kilmės baltymų, ypač mėsos, suvartojimas buvo viena iš pailgėjusios vidutinės japonų gyvenimo trukmės priežasčių.
Mėsa ir gyvybė
VII a. uždraudus valgyti mėsą, Japonijoje ją valgė labai mažai žmonių, daugiausia vartodavo kaip vaistus, ypač elnieną, meškieną ir šernieną. Taigi japonai mėsa nesimaitino maždaug 1 200 metų. Galiausiai, kai XIX a. antroje pusėje į Japoniją įsiskverbė Vakarų civilizacija, imperatorius Meidži nusprendė reguliariai valgyti jautieną. Taigi draudimas valgyti mėsą buvo panaikintas ir gyventojai pamažu įtraukė mėsos produktus į savo kasdienės mitybos racioną.
Bet japonų tauta vis dar tikėjo, kad valgyti mėsą žiauru, esą tai suteršia žmogaus kraują. Šis įsitikinimas, kuris šiandien skamba gana keistai, gyvavo iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Tautos požiūris į mėsą atsispindi, pavyzdžiui, Ecu Inagaki Sugimoto autobiografijoje „Samurajaus duktė“ (1925 m.), kurioje aprašomas kasdienis XIX a. Japonijos gyvenimas.
Autorė pasakoja, kaip 1881 m. jos namuose pirmą kartą buvo valgoma jautiena ir kaip į tai reagavo senelė, norėjusi apsaugoti Budos altorių, mat tikėjo, kad toks įprotis gali jį suteršti: [...] senelė atsisuko ir tarė švelniu balsu: „Šiandien tavo tėvas liepė šeimai valgyti jautieną. Išmintingas daktaras, einantis vakariečių barbarų keliu, jam pasakė, kad gyvūnų mėsa silpnam jo kūnui suteiks stiprybės ir kad vaikai nuo jos tampa tvirti bei protingi, kaip užsieniečiai. Greitai į namus atneš mėsos, todėl apdengsiu Budos altorių, kad mėsa jo nesuterštų.“
Toks nusistatymas prieš mėsą išnyko pamažu. Šio maisto produkto suvartojimas padidėjo XX a. septintojo dešimtmečio antroje pusėje, šalyje sparčiai augant ekonomikai.
Tokijo olimpinės žaidynės, vykusios 1964 m., į kurias suvažiavo milijonai užsieniečių, irgi padarė įtakos japonų mitybai. Bet vis tiek mėsa, o ypač jautiena, buvo per brangi ir miestiečiai neišgalėjo dažnai jos valgyti.
Pasak daktaro H.Shibatos, japonams pradėjus vartoti daugiau mėsos, šalyje sumažėjo sergamumas insultu, kuris nuo 1951 m. buvo pagrindinė mirties priežastis. 1970 m. ši liga buvo pasiekusi piką, o 2013 m. nukrito į ketvirtą vietą. Devintajame dešimtmetyje gyvulinės bei augalinės kilmės baltymų suvartojimas susilygino. Būtent tais metais vidutinės gyvenimo trukmės atžvilgiu Japonija užėmė pirmą vietą pasaulyje.
Riebalų svarba
Paprastai manoma, kad valgyti daug mėsos nesveika, nes joje gausu riebalų, kurie kelia cholesterolio kiekį kraujyje. Be to, metams bėgant žmonės mieliau renkasi lengvesnį, liesesnį, lengvai suvartojamą ir suvirškinamą maistą. Todėl dažnai senoliai visai atsisako mėsos.
Vis dėlto, atsižvelgdami į keletą neseniai atliktų tyrimų, daugelis gerontologų perspėja, kad senyvo amžiaus žmonės, nevartojantys mėsos, galiausiai turės problemų dėl nevisavertės mitybos.
Gerontologo Nobuyoshi Hirose tyrimas parodė, kad daugelio šimtamečių albumino (tam tikros rūšies baltymo) lygis yra per žemas, o tiksliau – 20 proc. žemesnis nei vidutinio amžiaus žmonių. Tai reiškia, kad jų mityba nepakankama.
Taip pat pastebėtas polinkis į mažakraujystę ir dažnai pasireiškiantis uždegiminis atsakas, dėl kurio, esant prastai mitybai, senolių sveikatos būklė blogėja, susirgus kokia nors infekcine liga.
Palyginus šiuos šimtamečius su tais, kurių mityba sveika ir subalansuota, skirtumai akivaizdūs: pastarieji mažiau linkę į mažakraujystę, rečiau serga uždegimais, yra gyvybingi, išsaugo puikias kognityvines funkcijas ir, be to, ilgai gyvena.
Laukite tęsinio.
