Išbandė, ką reiškia būti vegane: šokas organizmui ir amžinas alkio jausmas

Ne, antrą dieną negalvojau apie jokius kepsnius. Ryte namuose gerdama veganišką latę ir kramsnodama, labiau šliurbdama avižinę košę be sviesto, tik su namine uogiene, pagalvojau – reikia nueiti i veganiškų produktų parduotuvę.

Taip ir padariau, susiradau netoli namų Vilniuje Totorių gatvėje. Veganiškas restoraniukas, o apačioje – parduotuvė.

Iki šiol tokiose parduotuvėse nesilankydavau, nebuvo poreikio. Čia nebandau kalbėt apie kažkokį stebuklą, nes tai tikrai nėra naujiena. Pasakysiu taip – pamenate tą periodą, kai buvo įvesti eurai? Aš vėl taip pasijutau veganiškų produktų parduotuvėje. 

Ieškojau, kuo galėčiau pakeisti ožkos ar parmezano sūrį rizotui. Išsirinkau užtepėlę. Sudėtis: daug bla bla, kokosų, saulėgrąžų, alyvuogių aliejai, krakmolas, bazilikas, maltos saulėgrąžų sėklos, jūros druska, trintos bulvės, dehidratuoti česnakai, mielių ekstratas, pieno rūgštis be pieno ir t.t. Labiausiai patiko pieno rūgštis be pieno. 

Taip pat susiradau, kuo galėčiau paniruoti veganiškus kepsnius - tai maistinių mielių dribsniai. Pardavėja paaiškino, kad mielės padeda veganiško maisto propaguotojų virškinimui. Už šiuos du mažyčius produktus sumokėjau 6,64 Eur. Ir tai tik labai maža dalis to, ką noriu gaminti. Panašiai kaip druska kotletui. O kiek dar visko reikia tam kotletui. Taigi, pajutau dvigubą euro įvedimą.

Paragavau vienos užtepėlės – mano skonio receptoriams ne itin patiko. Kažkoks „makalas“ su žolelėm. Dar kartą atsiprašau veganų už mano receptorius. Bet įdėjus į rizotą, kai susimaišė daug skonių, buvo visai nieko.

Rizotą gaminau, žinoma, veganišką – iš perlinių kruopų, su svogūnais, česnakais bei naminiais džiovintais baravykais. Iš baravykų dar išėjo skanus sultinukas, kuriuo laisčiau ištroškusį rizoto.

Ir dar apie vieną vizitą. Užsukau latės į savo mėgstamą kavos barą Vokiečių gatvėje. Čia parašyta: „Vegan friendly“. Taip, čia gali pagaminti veganišką latę. Bet augalinis pienas nurodytas kaip priedas, už kurį reikia papildomai susimokėti 50 euro centų. Pavydzdžiui, jei už normalią latę moki 2.50, tai už veganišką – 3 Eur. Suprantu – migdolų, sojų, ryžių pienas kainuoja brangiau, tai ir latė brangesnė. Bet kur čia yra tas „friendly“, jeigu veganai sumoka už savo kavą moka kur kas daugiau? 

Retai būna, kad prabudus pirma mintis būtų apie maistą. Trečia veganiška diena prasidėjo nuo stipraus alkio jausmo, o pusryčius aš labai retai valgau. 

Mintys pradėjo suktis apie omletą su sūriu, grūdėtą varškę. Fantazijos liejosi kaip pasiutpolkė. Tik urzgiantis skrandis sugrąžino į realybę ir privertė nueiti pasižiūrėti, ką galėčiau pagriebti iš šaldytuvo.

O ten nieko gero. Skilandis, sūriai, vytinta žuvis, kiaušiniai, kefyras, pienas. Ranka jau siekė atsidaryti ir gurkšelėti gaivaus kefyriuko. Ir vos to nepadariau. Tada taukš sau per kaktą – gi užsibrėžiau mėnesį nevalgyti jokių gyvūninės kilmės produktų. Tai tas šaldytuvo „nieko gero“ turinys kol kas turi būti užmirštas.

Tad pasiėmiau savo migdolų gėrimą ir susiplakiau latę. Liko eiti į parduotuvę ir paieškoti, kuo galėčiau pamaloninti urzgiantį skrandį. Akys nardo po jogurtų lentynas. Aš taip jį dievinu. Ieškau kokio nors veganiško pakaitalo. Akys užkliuvo už sojų vanilinio gėrimo. Sudėtis: lukštentos sojų pupelės, vanduo, morkų ekstraktas, kvapikliai, vitaminai ir t.t. 

Rimtesniam pavalgymui išsirinkau makaronus be kiaušinių, sojų varškės sūrį. O mano fantazijose – makaronai su daug daug apdrabstyto ir išsilydžiusio sūrio. Deja, taip ir liko fantazijos. 

Sojų varškės sūris neprilygsta čederiui ar parmezanui. Be prieskonių, pagardinimų tai būtų tik beskonė augalinė kempinė. Būna įvairių sojų varškės sūrių, bet išsirinktas – pakankamai blankaus skonio. Nėra viskas blogai, tikrai ne. Manau, čia kaltas mano skrandis, kuris dar nespėjo priprasti prie kitokio maisto. 

Svogūnai, česnakai, sezamų aliejus, sojų užpilas, makaronai, sojų varškės sūris – kažkas išėjo. Bet valgant užsinoėrėjau dar užsibert kukurūzų. Bet ir vėl buvo negana, tai tiesiog pridėjau dar salotų. Aišku, mintyse man vėl ištižęs sūris. Tas mintis „uždariau“ į stalčių ir užrakinau devyniomis spynomis.

Ne, aš visiškai nesikankinu valgydama veganišką maistą. Gal taip gali tik atrodyti. Jis nėra neskanus. Tiesiog reikia priprasti. Ispanas, persikėlęs į Sibirą, gal irgi ne iškart priprastų prie kitokio klimato. Viskas būtų kitaip, bet gal pamažu adaptuotųsi, o gal ne – ir grįžtų į savo saulėtąją žemę.

Aš tuo tarpu vakare dar užkrimsiu kukurūzų. O prieš miegą gurkštelsiu belgiško saldaus sojų gėrimo.

Iš tikrųjų juokauju. Taip, iš manęs tyčiojasi, kad užsibrėžiau pabandyti maitintis veganiškai. Vos ne rasizmas. O veganai – nauja rasė? Na, kažkas tokio. Nepriimkit rimtai. Čia taip juokavome darbe, o mūsų darbas, kaip minėjau – gaminti maistą jums. Tad maistas mums yra be galo svarbus. 

Bet nepriskiriu savęs #MeToo (liet. Aš taip pat) judėjimui. Jei rimtai, visi puikiai žinote, kad šis judėjimas pabrėžia seksualinio priekabiavimo ir smurto netoleravimą. O jei juokais – tai virtuvėje kolegų priekabiavimas, ne seksualinis, o veganinis – yra kažkokia tarsi atrakcija. Mane „traukia per dantį“ vos ne kas 15 minučių nuo ryto iki vėlyvo vakaro. Ne tik kolegos, bet ir draugai. Rašo: „Na, ir kaip – dar gyva?“

O kodėl turėčiau būti negyva? Pripažįstu – staigus perėjimas prie tik augalinės kilmės maisto nėra gerai. Šokas organizmui buvo gal trečią dieną. Bet ketvirtą jau jaučiausi stabiliau. Ketvirtą savo veganišką dieną ateinu į darbą - visi susiraukę, nekalbūs. Aš viena dainuoju, šoku, šokinėjų tarp puodų ir gaminu mėsą, žuvį, viską, kas nėra veganiška. Kažkas pasakė – žiūrėkit, ką reiškia būti vegane, mokykitės. Na, žinoma, čia mūsų eiliniai pokštai. Mano kolegos yra nerealūs. 

Įsivaizduokite, aš dėlioju skanius patiekalus klientams, o pati sau įsidėjau  porą šaukštų vandenyje virtų žirnių. Prisikroviau daržovių salotų, pagardinau naminiu pesto – ir tai mano pietūs. Ir buvo labai skanu. Nenorėjau mėsos, na, gal žvilgsnis vis nukrypdavo tik į lėkštes, kur dėliojau žuvies patiekalą.

Anksčiau vis užsukdavau pas mūsų konditerę. Tiek gardumynų prisiragaudavau – kremų, sausainių, eklerų... Užsukau ir šįkart, ir dar daug kartų per dieną, juokaudama, ar nepagamintų man kokio veganiško deserto. Ir tądien patikėjau. Sako – paragauk lazdelių, ten nieko, tik miltai, vanduo...

Negalima šia pokštininke patikėt. Atsikandau, ir iškart supratau, kad dėta sviesto. Žinoma, nevalgiau. Bučkis tau į žandą už kėslus išvest mane iš kelio.

Po smagios darbo dienos pajutau, kad namo grįžau kiek alkana. Bet darbe prisiuosčiau daug aromatų, tad tas noras valgyti nebuvo ohoho. Tiesiog norėdama pastiprinti organizmą pasigaminau lengvas salotas su avinžirniais, agurkais, pomidorais, česnaku, krapais, sezamo aliejumi, humusu bei sezamo sėklom. Netgi labai gardu.

Pažadu – pasidalinsiu veganiškais receptais. Tiek humuso, tiek šnicelių, tiek visų kitų veganiškų gardumynų.

Penktą ir šeštą veganiškomis dienomis vėl atsibudau alkana. Turėjau nusipirkusi jogurto pakaitalą iš augalinių produktų. Tik jis vadinasi ne jogurtas, o desertas arba alternatyva jogurtui.

Aviečių skonio desertas, primenantis jogurtą. Tik labiau jautėsi ne avietės, o kokosas, nes pagrindas – kokosų pienas ir vėl daug bla bla bla sudėtyje. Rašo: modifikuotas kukurūzų krakmolas, bet toliau skaitau – nėra GMO, tai yra, genetiškai modifikuotų organizmų. Nesu GMO patriotė. Bet suvalgiau tuos du labai mažyčius jogurtukus, kurie kainavo 2 eurus. Paskaninau mano labai mėgstamomis brinkintomis ispaninių šalavijų sėklomis.

Dar ir veganiškų sūrelių užkandau, nes tas alkis „graužia“ mano smegenis.  Man labai nepažįstamas tas alkio jausmas – aš jo beveik niekada gyvenime nejaučiau, esu iš prigimties žmogus, kuris niekada daug nevalgydavo, daug kas sakydavo, kad lesu kaip paukštis. Bet man būdavo gerai, maitinausi visavertiškai ir jausdavausi gerai.

Galiu pasakyti, kad, pradėjusi maitintis veganiškai jaučiuosi dar geriau. Pagerėjo virškinimas, atsirado lengvumas viduje. Bet tas keistas alkio jausmas. Nuvažiavau į parduotuvę apsipirkti ir atsisėdusi į automobilį tiesiog praplėšiau gražgarsčių maišelį ir kaip arklys pradėjau žiaumoti šias žoles. Pagalvojau, kol pasigaminsiu valgyti –neištversiu.

Tai įvyko po darbo, kuriame vėl gaminau mėsas ar žuvis. Dar gaminau prancūzišką svogūnų sriubą – jos aromatas tiesiog žudė mane, kaip norėjau išsrėbti puodelį šios ilgai gaminamos sriubos su skrebučiu, užkeptu parmezano sūriu. Bet tai nėra veganiška ir net nevegetariška sriuba. Gi svogūnus karamelizuoju ir naudoju anties taukus. Restorano savininkė sakė valgiusi šią sriubą Prancūzijoje, bet ten nepatiko. Paragavo mano gamintos – pasakė, kad labai skanu. Ačiū mano kolegoms prancūzams, kurie išmokė ją gaminti. Bet vis tiek viduje mane apėmęs erzeliukas, kad negaliu valgyti šio gėrio.

Taip jau atsitiko, kad darbe valgiau tik salotas. Bet keliaudama namo užsukau į parduotuvę, kad galėčiau ką rimčiau pasigamint.

Grikiai, pievagrybiai, vyšniniai pomidoriukai, gražgarstės (tos pačios, kurias žiaumojau autmobilyje). Pasigaminau, valgau ir jaučiu, kad vis tiek noriu valgyti.

Užsukau pas draugus pažiūrėt serialo. Suvalgiau kilogramą apelsinų. Dar kažko norisi. Paprašiau, kad nupirktų man ko nors veganiško. Bandžiau paaiškinti: veganiško sūrelio, jogurto, alyvuogių ir t.t. Laukiu. Parneša maišą. 

Žiūriu: gerai, veganiški sūreliai yra. Pasukų gėrimas. Skaito man sudėtį, tik kažkodėl praleido, kad yra pieno. Šito atsisakiau. Stiklainiukas marinuotų smidrų. Paragavau - na ne, geriau liksiu alkana. Nupirko ir alyvuogų, tik įdarytų krevetėmis. Sakau – juk paaiškinau, kad jokios gyvūninės kilmės. O jie nustebę – o krevetė gyvūnas? Made my day. Tiesiog pasijuokiau ir žiūrėdama savo mėgstamą serialą apie vikingus „suritinau“ 3 veganiškus sūrelius.