Kramsnodama galvoju – bet kaip būti veganu ir atsisakyti visko, kas yra gyvulinės kilmės? Sūrių, kiaušinių, varškės, jogurtų... Na tų normalių. Dabar nevalgyčiau ne tik mėsos, bet ir svieste kepintų bulvyčių bei grybų, grietinėlės ir pipirų padažo.
Esu sveiko maisto propaguotoja. Padažus retai valgau, bet lašelis jo kartais suteikia šarmo.
Mane vėl nulinčiuotų už žodį „normalus“. Atskleisiu viešą paslaptį – mes, žmonės, dirbantys virtuvėje ir gaminatys jums, skirstome valgytojus į normalius ir nenormalius. Hmm... kažkokia tolerancijos stoka. Valgantys viską - normalūs, o jei reikia gaminti vegetarams, veganams ir t.t. - vadinasi, reikia pagamint tiems „nenormaliems“. Vėliau papasakosiu juokingų situacijų.
Pagalvojau, kodėl nepabandžius pabūti vegane? Kad ir mėnesiui? Gali nuskambėti kaip nerimtas sprendimas. Tebūnie pokštas, gyvenime jų reikia. Žinau, jūs turite savo principus, pažiūras, tikslą. Mano tikslas – lengvas eksperimentas. Kas žino, gal ir tapsiu vegane. Nors šią akimirką abejoju. Bet mano gyvenimo moto – „Niekada nesakyk niekada“.
Abejonių iškart sukėlė mano kasrytinis ritualas. Tai yra priklausomybė nuo latės. Kasrytinis sodrus espresas ir pieno, normalaus karvių pieno, išplakimas iki standžių putų. Ką gi, nusipirkau keliskart brangesnio migdolų pieno, bet teisingiau kalbant - gėrimo. Pasidariau espresą ir plaku migdolų skystimą. Gal blogas pasirinkimas, bet putos – nerasta. Sumaišiau su kava. Tik cukraus nedėjau, nes migdolų gėrimas kiek saldus. Skonis neblogas, bet mintyse man iškyla vaizdas, kaip šaukšteliu nugriebiu ir mėgaujuosi pieno puta, o paskui gurkšteliu latės, normalios latės.
Pusryčių nelabai valgau, kas yra blogai. Bet kartais pasimėgauju jogurtu ar sūreliu. Nusipirkau veganiško sūrelio. Aišku, vėl brangesnis, nei „normalus“. Valgau jį, primena sūrelį, bet kai gomurys pratęs prie tradicinių, receptoriai dar sunkiai adaptuojasi. Kol kas jausmas, kad tas veganiškas sūrelis voliojasi burnoje ir praryjamas ne taip gardžiai.
Perskaitau sudėtį: sojų varškė su visokiais kietikliais ir t.t., kakavinis glaistas be pieno, cukrus, kokosų riebalai, gali būti kviečių, žemės riešutų, sezamų sėklų... Man visada patinka tas „gali būti“ pėdsakų. Moteris gali būti nėščia, bet nereiškia, kad ji nėščia, bet visko gali būti, na apsidraudimui. Iš esmės sūrelis tai skanus. Bet kai prieš kelias dienas valgiau aguonų sūrelį su šokoladiniu glaistu, ech, na tiek to. Paklausiau draugo, daviau paragauti kolegai – vienas atsiviepė, kitam pasirodė visai nieko, skanu.
Beje, vasarą su kolega ruošėme maistą vestuvėms. Jaunieji pageidavo, kad visas maistas būtų tik veganiškas. Be to, dviem žmonėms reikėjo paruošti ne tik veganiškus patiekalus, bet ir be glitimo. Tą pačią dieną dar ruošėme ir „normalias“ visavalgių vestuves.
Reikėjo nufilmuoti, kaip mes skirstėm virtuvę į dvi dalis. Kaip kruopščiai ruošėm vieniems ir kitiems, lakstydami su receptūrų popieriais. Neduokdie, veganiški šniceliai atsidurs ant „normaliųjų“ stalo, o mocarela veganų lėkštėse. Veganiškos dešrelės, veganiškas sūris, veganiškas majonezas.
Nepykit, bet veganiškos dešrelės bent man nevalgomos. Bet kai reikėjo pagaminti veganišką baltąją mišrainę, viską sudėjus, sumaišius – nepatikėsite, duotume bet kam paragauti, neatskirtumėte, jog tai nėra ta „normali“ mišrainė. Kolegos, kurie nesikišo į mūsų darbus, tik stebėjo ir juokėsi, paragavę visų veganiškų patiekalų susimąstė ir juokavo – gal ir jiems tapti veganais.
Aišku, buvo kuriozų. Turbūt vestuvėse ne visi svečiai buvo veganai, nes kai kurie paslapčia klausinėjo, ar virėjai neturi užsislėpę kokios dešros.
Tuo metu mes abu su kolega kimšom veganiškus skanius šnicelius.
Laukite tęsinio.
