Ji įsitikinusi – savo norų užgniaužti nereikia: „Geriau mažiau, bet suvokiant.“
Mokslininkai tikina, kad maistas daro mus laimingus. Tačiau kada maiste ieškome prieglobsčio ar užuojautos, o kada maistas išties neša laimę? Ką turime pakeisti savo racione, o gal net savyje, kad niekada netektų laikytis dietos?
Knygos „Liekna visam gyvenimui“ autorė V. Kurpienė dalijasi patarimais, kaip be dietų ne tik išlaikyti dailias kūno linijas, bet ir valgant sveiką maistą juo mėgautis.
– Kodėl nusprendei viena imtis rašyti knygą?
– Daug metų klientai prašė, kad parašyčiau ką nors, kad, kai jie baigia kursus, turėtų namie vadovėlį, galėtų jį atsiversti. Bet ten nėra išdėstyta kursų medžiaga: kai kurie dalykai aptarti daug plačiau, kai kurie – siauriau.
Rašydama stengiausi, kad bet kuris žmogus, atsivertęs šią knygą, galėtų suprasti, todėl rašiau paprastais žodžiais. Yra dešimties žingsnių programa, kiekviename žingsnyje reikia atlikti užduotis. Ši knyga nėra skaitoma visa iš karto, nors kai kas neiškenčia ir tai padaro.
– Koks tavo santykis su svoriu? Kaip atsiradai sveikos gyvensenos pasaulyje?
– Aš lieknėjau tris kartus – trečias kartas nemelavo. Daug svorio buvau priaugusi dėl vaistų: gėriau hormonus dėl lėtinės ligos, atopinio dermatito. Gydytojas vis didino dozę, galų gale labai išsipūčiau.
Vieną kartą, kai mečiau svorį, valgiau ir rūkytą dešrą, ir užpilamas sriubas, valgydavau tik tada, kai labai norėdavau. Bet labai daug dirbau, nesukau galvos ir man nebuvo sunku – neatsimenu to, kaip kančios. Ir sulieknėjau – bėda tik ta, kad vėliau per du mėnesius ataugau viską su kaupu.
Paskutinis kartas buvo po dukters gimimo. Kai laukiausi, jau žinojau taisykles, tačiau 6-tą nėštumo savaitę mano anyta susirgo vėžiu. Žinojome, kad jai liko labai mažai laiko ir ją slaugėme. Šis nėštumo periodas tikrai nebuvo apie mane. Tada aš valgiau bet ką, bet kiek, tuo metu man visiškai nerūpėjo svoris.
O paskui, kai gimė dukra, susigriebiau, kad noriu grįžti į save ir turiu pirmiausia pasirūpinti savimi, kad galėčiau pasirūpinti kitais. Kitaip tu esi pavargęs, nelaimingas ir tuo momentu, kai valgai, maistas tikrai teikia džiaugsmą, bet labai greitai sukelia ir didelį liūdesį. Dalį svorio numečiau būdama su vaiku, ir vis neatėjo rytojus, kada numesti tą antrą dalį svorio.
Sukviečiau kompaniją moterų, tokių pačių kaip aš, po nėštumo siekiančių numesti svorio. Kai kas priaugo svorio dėl kitų priežasčių, nes galvojo, kad reikia valgyti už du, dabar nėščiosioms aš sakau: pagalvokite, ar tikrai jūsų vynuogės dydžio vaikeliui reikia antro kepsnio arba dar vienos bandelės. Visos pasiekė puikių rezultatų.
O kad būtų dar įdomiau, parengiau paskaitas: tam aš žinių turėjau, nes ilgą laiką mityba buvo mano hobis, baigiau įvairius su mityba susijusius mokslus, kai kuriuos psichologijos kursus – maistas labai siejasi su mūsų galva. Po kurio laiko teko pasirinkti, ar tai mano pagrindinis darbas, ar vis dėlto tik hobis, nors aš tam hobiui skirdavau labai daug laiko.
– Tai kokie žmonių pasiteisinimai, kodėl jie nemeta svorio? Rytojus niekada neateina? Stambūs kaulai?
– Dažnai tai susiję su baimėmis, kad bus sunku, neskanu, nuolat norėsis valgyti, nebus galima socializuotis, galvojama – prarasiu draugus, nes nuėjęs į vakarėlį negalėsiu visko valgyti ar atsisakysiu trečios taurės alkoholio. Kartais žmonės galvoja, kad jiems sutrikę hormonai, ir dėl to negali numesti svorio, bet iš tikrųjų svorio gali numesti visi.
Baimės visada sumažėja jas įvardijus. Yra ir pratimų, pavyzdžiui, susirašyti, ką bijai prarasti. Pirma mintis, kai kalbame apie svorio metimą, būna tokia – aš tikrai nieko neprarasiu. Bet tai nėra tiesa – jeigu mes tik atrastume ir nieko neprarastume, visi mestume svorį.
Pavyzdžiui, kai įsivardiji, jog bijai, kad maistas bus neskanus, įvyksta akistata, imi suprasti, ką daryti. Svarbu atrasti naujų skanių patiekalų, tada nebeatrodo, kad kažką aukoji ar prarandi. Aš turiu alkio baimę ir žinau, kad su savimi turiu pasiimti šiek tiek maisto, jeigu yra tikimybė, kad kažkuriuo momentu jo negausiu. Kartais tai labai paprasti sprendimai.
– Sakai, kad santykis su maistu yra galvoje. Kas jį sukuria – tėvai?
– Tai sukuria labai daug įvairių faktorių. Vienas iš jų – tėvai, pavyzdžiui, skubinantys valgyti. Tai dažnai matoma, kai kūdikiai valgo tyrelę: jie maistą ilgai gromuliuoja burnoje, o mamos ir tėčiai nesupranta, ką ten gromuliuoti, taigi tyrelė skysta. Tačiau iš tiesų vaikų burnoje pagaminama mažiau fermentų, be to, skonio receptoriai turi gauti daugiau impulsų, ir tai, ką išmokstame kūdikystėje, tęsiasi ir vėliau.
Anksčiau, praeitame šimtmetyje, buvo toks dalykas – suvalgyk iki galo tai, kas įdėta, nes buvo didelis maisto trūkumas ir nežinojai, ar gausi ką nors vėliau ir kiek. Dabar, kai yra maisto perteklius, „suvalgyk iki galo“ yra blogas dalykas, nes mes paneigiame savo natūralų instinktą, kad man jau pakanka.
Kai pradedame suprasti, kas su mumis darosi, nėra tikslo to jausmo neigti ar slopinti, nes jis vis tiek yra. Klausimas, kaip su juo gyventi?
– Labai mažai kalbama apie emocinį valgymą. Ar įmanoma jį įveikti? Ar ir čia galioja tavo įvardyta taisyklė, kad turi sau pripažinti, jog turi šią problemą?
– Kol mes nežinome, kas su mumis vyksta, nelabai galime kažką daryti. Kartais žmonės emocinį valgymą painioja su nuovargiu, nepakankamu valgymu ar miego trūkumu.
Tarkime, jeigu grįžtate vakare ir siaubingai norite valgyti, imate šluoti šaldytuvą ir dar patikrinate spinteles, tai nebūtinai emocinis valgymas. Gali būti, kad tiesiog labai mažai miegojote, per mažai valgėte dieną – priežasčių gali būti įvairių.
Bet jei išsimiegame, tinkamai valgome ir vis tiek taip elgiamės, tada tai emocinis valgymas. Tai nebūtinai apsirijimas, galbūt tiesiog kiekvieno valgymo metu žmogus suvalgo per daug. Tačiau pirmiausia svarbu susižiūrėti kitus dalykus.
Emocinis valgymas yra bėda. O jei kalbame apie tai, kas yra skanu, – maistas turi būti skanus. Tam, kad numestumėte svorio, kiek ilgai galite valgyti neskanų maistą? Juokauju, kad tol, kol rastumėte skanaus maisto.
Aš nesiūlau atsisakyti skanaus maisto, siūlau rasti skanių naujų patiekalų. Aišku, be kulinarinių katastrofų to padaryti nepavyks ir tą reikia priimti kaip žaidimą. Kartais laimi, kartais pralaimi, bet jeigu pralaimi, bet nėra taip, kad daugiau niekada nežaisite šito žaidimo.
Mes šeimoje turime vakarą, kai valgome nesąmones. Nubalsuojame, kurią nesąmonę valgysime, ir be jokios sąžinės graužaties tą dieną su didžiuliu malonumu tai suvalgome. Jeigu kažko labai nori, tai reikia suvalgyti. Nesiūlau savęs sugniaužti, geriau mažiau, bet suvokiant.
– O jeigu pasižiūrėtume į tavo spinteles ar šaldytuvą – ar yra produktų, be kurių neįsivaizduoji savo kasdienybės?
– Mano spintoje visada yra įvairiausių kruopų, gal 9 skirtingos. Yra ankštinių, mėsos, kiaušinių, pieno produktų, daug spalvotų daržovių – žiemą, vasarą ar rudenį jos skirtingos. Mūsų kūnas pritaikytas įvairovei, jis nesupranta, jei mes pradedame valgyti tik grikius. Pavyzdžiui, jei pusryčiams kasdien valgote grikius, tai nėra geras pasirinkimas. Būtų daug geriau, jei vieną rytą valgytume avižas, kitą – grikius, trečią – perlines kruopas... Taip pat ir su pietumis.
– O kas tau yra sveikas desertas?
– Mitas, kad būna desertų be cukraus. Cukrus bus tiesiog kitos formos, pavyzdžiui, medus, datulės. Dėl to noriu jus nuvilti – jeigu tai saldu, tikrai įdėta cukraus. Aš į desertus dedu tiesiog cukrų.
Su desertu yra paprasta – valgyti 100 proc. jam atsidavus: mažais kąsneliais, pasimėgaujant, palaukiant, kol jis ištirps burnoje. Tada jo reikia daug mažiau, toks malonumas daug didesnis: tiek emocinis, tiek „cheminis“, t. y. kiek signalų nueina į smegenis ir kiek iš tikrųjų išsiskiria malonumo hormonų.
Taip suvalgome mažiau ne dėl to, kad save ribojame ar sau draudžiame, o dėl to, kad mums tiek pakanka.
Parengė Indrė Česnauskaitė.
