Kitą kartą, kai išgirsite, kad jums reikia atsisakyti druskos, išmeskite savo valgomąją druską (arba palikite sandėliuke žiemos laikotarpiui, kai reikės barstyti kelius) ir pakeiskite ją sveikesne alternatyva.
Geriausia rinktis šias:
1. Himalajų druska (kartais dar vadinama rausvąja ar uolienų druska). Ji susiformavo prieš milijonus metų ir glūdi žemėje net iki 600 m gylyje. Tai visiškai natūrali ir neapdorota druska, turinti didelį mineralinių medžiagų kiekį.
Šioje druskoje ne tik gausu natrio chlorido, joje yra kalcio, kalio, magnio, geležies ir kitų naudingųjų mineralinių medžiagų.
Himalajų druska itin naudinga žmonėms, kuriuos kamuoja kvėpavimo ligos, tinka inhaliacijoms, pastebėta, kad Himalajų druska turi antibakterinių savybių, tad naudinga skaudamai gerklei skalauti.
Dažnai girdime, kaip svarbu šarmų ir rūgščių pusiausvyra organizme. Būtent dėl šios priežasties žmonės atsisako mėsos bijodami, kad ji rūgštins organizmą. Tiek Himalajų, tiek jūros druska organizme padeda atkurti pH pusiausvyrą.
Taip pat abi šios druskos naudingos ir virškinimo sistemai norint pagaminti pakankamai skrandžio rūgšties. Pirkdami atkreipkite dėmesį, iš kur tokia druska atkeliauja, nes tikra Himalajų druska importuojama tik iš Pakistano. Taip pat siūlyčiau nepamiršti, kad maža druskos kaina rodo jos prastą kokybę.
2. Jūros druska gaminama išgarinus jūros vandenį. Nelygu regionas, kuriame ji išgaunama, druska turės skirtingų mineralinių medžiagų. Rekomenduočiau rinktis druską, kuri yra tamsesnė ir skirtingų spalvų.
Specifinė jūros druska, dar vadinama „Celtic Sea Salt“, dažniausiai atkeliauja iš Anglijos arba Prancūzijos regionų ir yra pilkesnė, labai vertinama tarp sveikos gyvensenos atstovų kaip itin kokybiška. Kiti dažnai prekybos vietose pasitaikančios jūros druskos šaltiniai – prancūziška druska „Fleur de Sel“, itališka jūros druska, jūros druskos dribsniai.
Venkite paprastos valgomosios druskos – ji ne tik neturi tinkamos mineralų pusiausvyros, yra smarkiai apdorota, bet ir ją gaminant dažnai dedama papildomų, sveikatai kenksmingų medžiagų, kurios neleidžia druskai sulipti. Pasirodo, yra nemažas sąrašas, kokius priedus leidžiama dėti į valgomąją druską, ir jie nebūtinai bus surašyti etiketėje.
Valgomojoje druskoje natrio chlorido randame 97–99,9 proc., o Himalajų ar jūros druskoje šie mikroelementai sudaro tik apie 87 proc., vadinasi, tokioje druskoje bus daugiau kitų mums reikalingų mineralinių medžiagų.
Noriu pastebėti, kad visuose jau gatavuose patiekaluose, pusgaminiuose bus vartojama būtent valgomoji druska. Tai dar viena priežasčių, kodėl reikėtų rinktis kuo natūralesnį ir mažiau apdorotą maistą.
