Mėsai, blynams, bulvėms kepti, salotoms ar košėms gardinti – kiekvienas aliejų naudojame pagal savo fantaziją ir mėgstamų patiekalų paruošimo būdą. Nors visi ieškome sveikiausio, skaniausio ar šviežiausio aliejaus, kiekvienas pasirenkame skirtingos rūšies aliejų.
„Patys populiariausi aliejai lietuvių pirkėjams yra saulėgrąžų, rapsų ir alyvuogių. Taip pat dažnai žmonės perka kokosų ir linų sėmenų aliejus. Pats populiariausias yra rafinuotas saulėgrąžų aliejus, jis sudaro apie 50 proc. visų aliejaus pardavimų“, – tikina „IKI“ viešųjų ryšių vadovė Berta Čaikauskaitė.
Rapsų, saulėgrąžų, alyvuogių, kokosų – rodos, populiarus jau spėjo tapti ne vienos rūšies aliejus. Kartais sakoma, kad kiekviena tauta turėtų naudoti iš savo šalyje ar bent regione augančių augalų išgautą aliejų. Būtent toks bus palankiausiais sveikatai.
Sveikos mitybos ir gyvensenos konsultantė Asta Keturkienė aiškina, kad šiame posakyje tiesos yra, tačiau šiais laikais, kai nevaržomai galime įsigyti aliejaus, kuris veiktų kaip gerųjų medžiagų bomba, neverta savęs varžyti ir vartoti vienos kurios nors rūšies. Žinoma, labai svarbūs ir asmeniniai kiekvieno žmogaus poreikiai.
„Tam žmogui, kuris turi polinkį kaupti svorį, daug aliejaus vartoti nereikia – galbūt pakaks ir vieno, daugiausia – dviejų sriubinių šaukštų parai. Mėsą galima kepti grilyje, ant grotelių, nebūtinai riebaluose.
Tiems žmonėms, kurie yra liekni, turi sausą odą ar kenčia nuo, tarkime, vidurių užkietėjimo, jiems reikia daugiau aliejaus. Su sąlyga, jeigu jį suvirškina – jei pavalgo ir gerai jaučiasi, neapsunksta, nekyla rūgštingumas, vadinasi, tokį suvartoto riebalo kiekį toleruoja“, – pasakoja A. Keturkienė.
Rapsų aliejus vertinamas dviprasmiškai
Maždaug dvidešimtmetį Lietuvoje vienas iš lyderių – rapsų aliejus. Jis – vienas pigesnių, todėl mūsų šalies vartotojams patinka, bet ekspertai iš rapsų išgautą aliejų vertina skirtingai.
Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) Maisto skyriaus vyr. specialistė-valstybinė maisto produktų inspektorė Rita Sadūnaitė: „Šiaurės klimato zonoje išaugintas rapsų aliejus nepaprastai geras. Jame subalansuotas omega-6 ir omega-3 santykis, kuris idealiai tinka žmogaus organizmui. Šitame aliejuje labai gerai subalansuoti ir vitaminai A, E, D, K.“
Sveikos gyvensenos tyrinėtoja Guoda Azguridienė turi priešingą nuomonę. Anot jos, rapsai – prasta kultūra.
„Lietuvoje jie sunkiai auga, labai chemizuotas produktas, kuriam reikia daug pesticidų. Kai kurie žmonės netoleruoja rapsų, jie galbūt net nesupranta, kodėl nesuvirškina maisto, jeigu jis pagamintas su rapsų aliejumi. Viena vertus, jis giriamas dėl to, kad turi omega-3 riebalų rūgščių. Kita vertus, jei jame galime rasti omega-3, tai jame negalima kepti“, – sako ji.
Dar dažniau nei rapsų, lietuviai įpratę rinktis saulėgrąžų aliejų. Sveikos mitybos ir gyvensenos konsultantė A. Keturkienė svarsto, ar jį verta rinktis: „Saulėgrąžų aliejus pas mus populiarus, tik jo sudėtis nėra tokia ypatingai gera, kad turėtumėm jį labai dažnai vartoti. Tos geros sudėties kriterijai: kiek jame yra omega-6 ir omega-3 rūgščių. Jos labai svarbios, mes iš niekur kitur negauname, tai – nepakeičiamos aminorūgštys.“
Pigesnės žaliavos ir mažiau sveikatai palankūs aliejai – rodos, taip ekspertai apibūdina Lietuvoje populiariausiais jų rūšis. VMVT inspektorė R. Sadūnaitė aiškina, kokie kokybiniai reikalavimai keliami tokiems produktams.
„Vienareikšmiškai aliejus turi būti saugus – neturi būti sunkiųjų metalų, benzopirenų ar kitų toksinių medžiagų. Iš kokybinių rodiklių – aliejaus rūgštingumas turi atitikti reglamentuojamoms normoms. Taip pat – peroksidų skaičius, riebalų rūgščių sudėtis privalo atitikti deklaruojamą aliejaus rūšį“, – kalba inspektorė.
Dažniausiai visas normas nepriekaištingai atitinka skaidrūs, gražiai geltoni rafinuoti aliejai. Tačiau juos vertinant neapsigauti ragina pirmoji Rytų Europoje sertifikuota alyvuogių aliejaus degustuotoja L. Davletšina. Pasak jos, rafinuotas aliejus nė nevertas vadintis aliejumi.
„Rafinavimas – tai cheminis procesas, kurio metu gerinama galutinio produkto kokybė. Gerinama išimant toksinus, išimant spalvą, skonį ir kvapą. Taigi, ką mes galiausiai turime? Nieko“, – pabrėžia alyvuogių aliejaus someljė.
Sveikos gyvensenos tyrinėtoja G. Azguridienė taip pat teigia, kad rafinuoti aliejai nieko verti.
„Rafinuoti aliejai yra pirmas dalykas, kurį reikėtų išmesti iš virtuvės. Jie nėra naudingi kūnui ir kulinarijai. Jei visai neturi pinigų, perki rafinuotą aliejų. Iš tiesų savo organizmo atžvilgiu nepadoru vartoti rafinuotą aliejų“, – tikina ji.
Alyvuogių aliejų reikia rinktis pagal du kriterijus
Tiesa, karaliumi laikomas alyvuogių aliejus. Sveikas ir kokybiškas – tokie jo epitetai. Anot alyvuogių aliejaus someljė L. Davleštinos, į etiketę žiūrėti neužtenka: „Norint įvertinti kokybę neužtena informacijos etiketėje, turime paragauti. Vertinimas susideda iš kvapo ir skonio. Kvapas – malonus, o ragaujant alyvuogių aliejus turėtų būti bent kažkiek kartus. Paragavus kokybiško aliejaus burnoje lieka malonūs pojūčiai, nėra riebumo, nesinori nuplauti ar nuskalauti.“
Geriausiu laikomas aliejus iš jaunų, dar menkai sunokusių alyvuogių. Žinoma, tokios žaliavos ir galutinio produkto kaina visada bus gerokai didesnė.
„Iš 100 kg žalių alyvuogių, skinamų sezono pradžioje, turėtume gauti 5–7 arba 10 litrų alyvuogių aliejaus. Jeigu mes laukiame mėnesį, du, tris, kol jos sunoks, pernoks, išpamps ir t. t., mes galime turėti net ir 20–30 litrų. Matome, kad finansinė nauda gamintojui yra daug didesnė“, – pasakoja alyvuogių aliejaus someljė L. Davleština.
Pats svarbiausias aliejaus kokybės rodiklis, tai – rūgštingumas, pažymi specialistė: „Kuo uoga sveikesnė, anksčiau nuskinta, tuo žemesnis rūgštingumas. Geriausia rinktis iki 0,8 % rūgštingumo, tačiau išskirtinai kokybiški aliejai pasižymi net 5–8 žemesniu rūgštingumu, apskritai artimu nuliui.“
Pasak inspektorės R. Sadūnaitės, kokybiniai rodikliai ženklinimo etiketėje neatsispindi.
„Ženklinimo etiketėje mes matome, kokio išgavimo aliejus yra – rafinuotas, nerafinuotas, koks spaudimo būdas, pavadinimas, gamintojas arba importuotojas. Ten parašytas ir aliejaus tinkamumo vartoti terminas, jo vartojimo sąlygos, instrukcija“, – vardija ji.
Sveikos gyvensenos tyrinėtoja G. Azguridienė siūlo atkreipti dėmesį į „Eko“ ženklą ant aliejaus butelio: „Ekologiškas standartas neleidžia jokių hidrintų riebalų. Jeigu matote „Eko“ ženklelį, tai galite nežiūrėti etiketės. Tai reiškia, kad hidrintų riebalų tenai nebus“, – kalba ji.
VMVT Maisto skyriaus vyr. specialistė-valstybinė maisto produktų inspektorė R. Sadūnaitė išskiria ir dar vieną aliejaus rūšį – linų sėmenų.
„Ne be reikalo linų sėmenų aliejus yra vadinamas geltonuoju auksu arba Lietuvos auksu, nes jame esančios polinesočios riebalų rūgštys – linolo, linoleno. Taip pat yra ir omega 3, omega 6. Linų sėmenų aliejus labai lengvai įsisavinamas ir vertingas.
Kita vertus, šio aliejaus galiojimo laikas trumpas. Ūkininkai neturi pažangių, modernių beorių, bekontakčių technologijų ir dėl to aliejaus realizacija labai trumpa, tad jis pakankamai brangus“, – sako specialistė.
Nors ir žinodami, koks aliejus kokybiškas, vartotojai atvirai prisipažįsta, kad pačių kokybiškiausių ir brangiausių rūšių aliejaus neįperkantys. Todėl prekybos vietoje pasirodžius akcijai, dažnas griebia net kelis aliejaus butelius. Ekspertai primena, kad tokiais atvejais būtina patikrinti tinkamumo vartoti terminą. Taip pat pasižiūrėti, ar nepažeista pakuotė, ar aliejuje nėra matomų drumzlių, nuosėdų.
Parengė Viktorija Juškauskaitė
