Prisiminusi save praeityje nusišypsau, atsimenu, kaip bandžiau daug kam įrodyti, kad jie turi atsisakyti mėsos, jei nori būti sveiki, sulieknėti ar susitvarkyti odos problemas. Buvau taip stipriai įsikibusi idėjos, kad vegetarizmas – tobulas gyvenimo būdas, jog atmečiau bet kokią informaciją apie subalansuotą mitybą kaip vieną ilgaamžiškumo veiksnių.
Ar pastebėjote, kad kai kuo nors pradedame domėtis, tendencingai skaitome būtent tokias knygas, straipsnius, kurie patvirtina mūsų poziciją. Vis dėlto vertėtų atsiminti – jei informacija parašyta knygoje ar išspausdinta spaudoje, dar nereiškia, kad ji teisinga.
Kai susiduriu su pacientais, kurie riboja tam tikrus produktus, man visada labai svarbu suprasti, kodėl renkamės būtent tokius valgymo įpročius. Kai tapau vegetare, manęs labai daug kas nepalaikė, net ant mano medicininės kortelės raudonomis raidėmis buvo užrašyta VEGETARĖ.
O šeima, iš pradžių kritikavusi mano pasirinktą valgymo būdą, ilgainiui irgi atsisakė mėsos. Jie stebėjo mano pokyčius ir buvo įkvėpti geros sveikatos, nors dabar galiu pasakyti, kad savijauta pagerėjo ne dėl to, jog atsisakiau mėsos, o todėl, kad pradėjau sveikiau maitintis, – valgiau mažiau saldumynų, pradėjau domėtis maisto ruošyba ir stengiausi reguliariai gaminti namuose, įtraukiau į valgiaraštį įvairių daržovių, nors iš pradžių net neįsivaizdavau, ką su jomis daryti.
Mane pažįstantieji, manau, sutiks, kad iki tol nemėgau sukiotis virtuvėje ir tikrai neišmaniau, kaip gaminti, tad vegetarizmas paskatino mane tobulėti. Šią tendenciją dažnai pastebiu ir tarp savo pacientų – pasirinkę tam tikrą dietą jie pradeda tiesiog sveikiau maitintis, o tai teikia teigiamų sveikatai rezultatų.
Kokią mėsą reikėtų rinktis?
Vienareikšmiškai ekologišką, mėsos kokybė itin svarbi siekiant užtikrinti puikią savijautą. Dauguma pastaruoju metu skelbiamų neigiamų studijų apie mėsos vartojimą atliekamos su komercinės paskirties mėsa, kurios kokybė smarkiai skiriasi nuo laisvėje auginamų gyvulių ar ekologiškos mėsos.
Būna ir tokių atvejų, kai ūkiai gyvūnus augina labai geromis sąlygomis, šeria puikiu pašaru, bet neturi pinigų gauti ekologinio ūkio sertifikato.
Savo praktikoje pastebėjau, kad Lietuvoje vis dar paplitęs pirkimas iš pažįstamų, aš jį labai palaikau. Tad pasiklausinėkime, gal kas nors iš draugų ar kolegų pažįsta tokių ūkininkų, ir pradėkime mėsą pirkti iš jų.
Mėsa, užauginta ekologiniame ūkyje, turi didesnį mineralinių medžiagų kiekį – daugiau B ir D grupės vitaminų, omega-3 riebalų rūgščių. Besidomintys mityba žino, kad mėsoje natūraliai gana daug omega-6 riebalų rūgščių, kurių perteklius suaktyvina uždegiminius procesus, todėl labai svarbu rinktis geros kokybės mėsą. Tie patys auginimo principai tinka ir mažiems etiškiems ūkiams, kur ūkininkai, nors ir neturi ekologinio ūkio sertifikatų, rūpinasi gyvuliais, juos gerai šeria ir prižiūri.
Dažnai tenka girdėti argumentą, kad ekologiška mėsa gerokai brangesnė, tad tektų išleisti daugiau pinigų. Mano patarimas labai paprastas: pirkime geriausią maistą, kokį galime sau leisti.
Tačiau taip pat norėčiau paskatinti persvarstyti prioritetus, kur leidžiame pinigus. Esame įpratę nemažai pinigų išleisti kavai, užkandžiams, beverčiam maistui, tačiau dažnai bandome sutaupyti pagrindiniams maisto produktams.
Kokių mėsos produktų reikėtų visiškai atsisakyti? Yra maisto produktų, kurių vienareikšmiškai nerekomenduojama vartoti. Tai rūkyti mėsos gaminiai, dešrelės (išimtis – natūralios dešrelės, pagamintos iš maltos mėsos ir prieskonių), dešros ir kiti pusgaminiai. Ar žinojote, kad šie mėsos gaminiai, anot Pasaulio sveikatos organizacijos, yra viena vėžines ligas lemiančių priežasčių šalia rūkymo, alkoholio ir asbesto? Taigi tie, kurie nustojo rūkyti, nes suprato, kad šis įprotis kenksmingas sveikatai, taip pat turėtų susimąstyti, kai kitą kartą apsipirks parduotuvėje.
Net nedidelis rūkytų gaminių kiekis iki 20 proc. gali padidinti vėžinių ligų riziką. Mano taisyklė labai paprasta: tokių gaminių niekada neperku, bet leidžiu sau šiek tiek suvalgyti restorane.
Mėsos pusgaminiai dažniausiai nėra pačios aukščiausios kokybės, nes, tarkim, į dešreles pridedama įvairių maisto priemaišų, tokių kaip krakmolas, riebalų emulsijos, o kad jie neprarastų skonio, įmaišoma įvairių skonio stipriklių (kuo gaminyje mažiau mėsos, tuo daugiau stipriklių norint išgauti geresnį skonį).
Išvada paprasta – jei mėgstame mėsą, nevertėtų jos atsisakyti. Tiesiog rinkimės ekologišką ir patikimų ūkininkų, stenkimės jos nesudeginti. Kepsnys niekada neturėtų būti labai gerai iškeptas, geriau rinktis vidutiniškai keptą.
Pastaruoju metu Lietuvoje vis daugiau restoranų siūlo mėsos tartarą, tai puikus patiekalas, kuriame gausu geležies ir cinko, tačiau jis gali sukelti nelauktų sveikatos problemų.
Gamindami mėsą nužudome bakterijas ir kartais joje esančius kirmėlių kiaušinėlius, bet jei nusprendžiame valgyti žalią mėsą, didėja apsinuodijimo rizika ir, tikėtina, anksčiau ar vėliau galime turėti kirmėlių.
Tas pat tinka ir žmonėms, kurie mėgsta žalią žuvį (mėgstantys sušius jų gauna su kaupu). Dėl šių priežasčių nėščioms moterims, vaikams ir silpnos sveikatos žmonėms siūlyčiau vengti žalios mėsos ar žuvies.
Antra vertus, žalia mėsa visiškai sumažina vėžio riziką, nes pastaroji kyla ne dėl mėsos, o dėl jos paruošimo būdo, be to, žalia mėsa iš tiesų lengviau virškinama, nes joje vis dar gausu virškinimo fermentų. Tad jei pasitikime mėsos tiekėjais ir nebijome gauti bakterijų ar kirmėlių, žalių gyvūninės kilmės produktų vartojimas turi privalumų. Aš, tarkim, labai mėgstu žalią žuvį, tačiau suprantu ir riziką, todėl periodiškai renkuosi žolelių produktus, padedančius atsikratyti bakterijų ir kirminų.
Ištrauka ir T.Šliažaitės knygos „Balansas kasdienybėje: pagrindiniai mitybos principai, paneigti mitai, fizinė ir emocinė sveikata“.
