Dešimtmetį Bakėjai nevartoja alkoholio. Prieš ketverius metus atsisakė ir mėsos. Dabar šeima, kurioje auga trys sūnūs, – Bernardas (7 m.), Leonardas (5 m.) ir beveik penkių mėnesių Balys, maitinasi vegetariškai.
Tačiau ir pieno produktų jie vartoja labai mažai. Ignas jų visai atsisakė. Gyvulinės kilmės maisto jis nevalgo, nes nenori prisidėti prie gyvūnų kankinimo ir žudymo, o pienas jo organizmui esą netinka.
Vyras griežtas ir cukraus klausimu. Jis norėtų, kad į namus šis produktas nebeatkeliautų.
Anksčiau Ignas pats ne vieną žalingą įprotį turėjo, net vakarėlių siela būdavo pavadinamas. Tačiau prasidėję pokyčiai šioje vilniečių šeimoje, regis, niekada nesibaigia.
Praėjusią vasarą Bakėjams gimė trečias sūnus, o vos prieš mėnesį jie persikėlė į naujus erdvius namus.
Simona pastebėjo, kad pastaruoju metu jos sutuoktinis ypač pasikeitė. Ignas net pats stebisi, kad vis daugiau laiko jam pavyksta praleisti namuose, nuvežti vaikus, kur reikia. Vyras svarstė – turbūt anksčiau jis buvo pernelyg smarkiai įsitraukęs į savo veiklą. Dabar Ignui svarbiausi tėvo ir vyro vaidmenys.
Vis dėlto gyvenimo treneriu prisistatančio I.Bakėjaus didelė atsakomybė laukia ir už namų sienų. Jis – treniruočių „Insanity“ pradininkas Lietuvoje, sporto ir sveikos gyvensenos judėjimo „My Hero“ vienas įkūrėjų ir idėjinis vadas, televizijos laidų vedėjas (kūrė „Lietuvos ryto“ TV laidą „O laipsnių“), knygos autorius, lektorius.
Jis kitus įkvepia pokyčiams. Bet šįkart susėdome pakalbėti ne apie kitus, o apie jų, Bakėjų, šeimos gyvenimą.
– Esu apie jus girdėjusi: „Buvo normalus vyrukas, papuotaudavome kartu, o dabar...“ Jaučiate, kad gyvenate kitokį gyvenimą nei dauguma?
Ignas: Save galiu apibūdinti dviem žodžiais – balta varna. Tokį kelią pasirinkau ne veltui – norėjau, kad šeimoje galėčiau rodyti pavyzdį vaikams, žmonai.
Kažkada jos prašiau, kad ji negertų, nerūkytų, nes jai tai netinka, o ji man atrėžė: „Pirmiausia pats susitvarkyk, o tada galėsi man ką nors pasakyti.“ Ta idėja man patiko, ir pradėjau keistis.
– Ar sunku buvo Simoną įtikinti?
Ignas: Pamenu tą pokalbį. Pasisodinau ją ir pasakiau: „Mes du skirtingus gyvenimus gyvename. Tu dar nori linksmintis – ir antradienį su draugėmis išeiti, ir ketvirtadienį, po to penktadienį ir šeštadienį.
O aš trokštu naktimis miegoti, nebenoriu linksmintis. Bet suprask teisingai – neplanuoju tavęs palikti. Ir ji suprato.
Simona: Buvo ir dramų tada. Bet diena po dienos gyvenimas pats sustatė viską į vietas. Kai planavome vaikus, reikėjo atsisakyti žalingų įpročių. Per mudviejų vestuves dar linksminausi, bet atėjo laikas auginti vaikus.
Ignas: Mūsų šuniukas, turintis kokteilio vardą – Mochito, yra tarsi palikimas iš vakarėlių laikų. Bet juokaujame, kad dabar jis jau nealkoholinis.
– Ar buvo sunku pakeisti mitybą šeimoje?
Simona: Mėsos atsisakiau aš pirma, netrukus ir Ignas. Tačiau jis vieną dieną pareiškė: „Turiu naujieną – mes dabar būsime veganai. Visa šeima.“
Kadangi aš gaminu, man reikėjo pasirūpinti, kad visi būtume sveiki. Pamenu, vaikščiodavau po parduotuvę sutrikusi, galvodama, į kokį skyriu galiu eiti.
Kai dabar Ignas ateina su kokiu nors pareiškimu, sakau – palauk, mes prisijungsime pamažu. Nes kai jis atsisakė pridėtinio cukraus, aš laukiausi.
Ir man taip norėjosi saldumynų! Bet kai pagimdžiau, vis mažiau ir mažiau jų valgau. Vaikai – taip pat.
–Bet vaikai darželiuose, mokyklose, svečiuose būna tarp viską valgančių vaikų. Ar jiems nesunku?
Simona: Pati jau mokykloje supratau, kad viską darau kitaip negu kiti. Gal šiek tiek nepritapdavau, nes turėdavau tvirtą nuomonę. Tad jei vaikai guodžiasi, kad su jais kas nors nedraugauja, jiems patariu: neturite visiems patikti ir įtikti.
Ignas: Vaikai supranta, kad daug ką darome kitaip nei visi, atvirai su jais kalbamės. Kodėl nevalgome mėsos? Nes nenorime šuniuko papjauti ir suvalgyti.
Simona: Mėsos ir kiaušinių jie iš pradžių galėdavo pas močiutę pavalgyti, bet ėmė klausinėti, kodėl pas ją gali tai daryti, o namuose – ne. Galiausiai pasakiau, kad nuo šiol negalima niekada.
Kuo jie didesni, tuo sąmoningesni. Žinau, kad būdami be mūsų svečiuose patys nesirinks mėsos ir dar paklaus, ar kiaušinio patiekale nėra.
– Vegetarai ir veganai nuolat skundžiasi geležies, kalcio, B grupės vitaminų trūkumu. Ar aplinkiniai jums nepriekaištauja, kad susirgsite taip maitindamiesi?
Ignas: Tie, kurie nesidomi, aiškina, kad po 20–30 metų mums tai atsilieps. Bet yra pasaulyje daugybė vegetarų ir veganų, kurie taip maitinasi jau 50 metų. Ir dar antsvorio kai kurie turi.
Simona: Mane pamokyti bandė vaikų auklėtojos. Bet kai tiki tuo, ką darai, kitų nuomonė nesvarbi. Tik reikia domėtis, ką valgyti, kad netrūktų jokių medžiagų. Mes reguliariai tikrinamės sveikatą. Beje, kai buvome visavalgiai, maitinomės nekaip.
– Ką dabar valgote?
Simona: Rytą visiems paruošiu beveik visą dienos maistą. Vaikams atskirai negaminu.
Namie jie valgo salotas, bet jei į pietų dėžutes jiems jų įdedu, nesuvalgo. Todėl įdedu to, ką jie labiau mėgsta, – vegetarišką suvožtinį ar makaronų, arba troškinį su bulvėmis. O namie pagaminu iš tų produktų, kurie yra naudingiausi sveikatai.
Stengiuosi, kad patiekaluose būtų baltymų, – lęšių, avinžirnių, pupų, sojų varškės (tofu). Būna, kad retkarčiais karštų sumuštinių su balta duona išsikepame, picą sukertame.
Vaikai mėgsta varškėčius, tai ir jų kartais padarau. Nemanykite, kad gyvename nuolat įsitempę, ką valgyti, o ko ne.
Ignas: Mes patys iš pradžių manėme, kad yra tik grikiai, makaronai ir bulvės. Dabar iš grikių kotletus kepame. Vakarienės užsukę giminaičiai stebisi, ar tikrai ant stalo dedame veganiškus patiekalus.
Simona: Pasikalbame su draugėmis, kad kai vyrų nebūna namuose, įmantrių patiekalų negaminame. Su vaikais galime blynų ir košių pavalgyti.
O kai gamini vyrui, yra kitaip. Galų gale norisi ir nustebinti. Žodžiu, moteris kulinarijos srityje pailsi, kai vyro nėra namuose.
Ignas: Gimtadienius irgi su tortais švenčiame, tik juose mažiau cukraus. Juk kai jo vaikai per daug prisivalgo, tampa dirglūs, nervingi.
Kai per vaikų šventes jie geria daug vaisvandenių su cukrumi, tampa pernelyg aktyvūs, net isteriški. Anksčiau galvodavau, kas mūsų vaikams yra negerai. Dabar žinau – jie gavo didžiulį cukraus kiekį.
– Ar svetimiems vaikai pasako, kodėl nevalgo mėsos?
Ignas: Arba kodėl alkoholis yra blogai? Leidomės kartą liftu, o jame vyras alaus skardinę laikė. Sūnus pakėlė į mane galvą ir pasakė: „Tėti, dėdė alų geria, jis numirs.“ Stovėjau sutrikęs.
Pats galutinai atsisakiau mėsos pažiūrėjęs kelis filmus apie žiaurų elgesį su gyvūnais. Nors tai jau buvau matęs paauglystėje kaime, kur suaugusieji pjaudavo kiaules.
Prieš kelerius metus supratau, kad gyvūnus labiau myliu, negu noriu juos valgyti. Vieną dieną sūnums parodysiu tokių filmų.
– Tada, kai jie paaugę grįš namo užkandę jautienos kepsnio ir išgėrę alaus?
Ignas: Man visi sako: „Bakėjau, tu tai darei, o jeigu tavo vaikai tai darys?!“
Jie galės tai pabandyti. Bet iš manęs pavyzdžio namuose nematė. Mano tėvai to irgi nedarė, bet paauglystėje buvo poreikis eksperimentuoti, tai pabandžiau.
O kai blaivus protas nugalėjo, grįžau į normalų kelią. Tuos dalykus, kuriuos gauname iš tėvų, vadinu supergaliomis.
– Ar sunku įkvėpti kitus pokyčiams?
Ignas: Kai pakeičiau maistą, atsisakiau alkoholio, nuolat buvau raginamas ūžauti su visais. Bet pajutau, kad galiu be to gyventi. O yra žmonių, kurie negali.
Įkvėpti kitus sunku. Žmonės skaito mano knygą, seka mane socialiniame tinkle ir, jei turi kokią nors problemą, prašo padėti – išlipti iš alkoholio liūno, iš depresijos, patarti ne tik kaip sportuoti, bet ir kaip susitvarkyti gyvenimą.
– Ar tokio gyvenimo ir siekėte?
Ignas: Man pavyzdys buvo turtingi, žinomi žmonės, kurie uždirba daug pinigų, turi didžiulius namus, vairuoja prabangiausias mašinas. Manau, to siekia didžioji dalis mūsų visuomenės.
Ir turbūt žmonos dėka supratau, kad gali būti kitaip. Ji ėjo į paskaitą apie moters paskirtį, o man pasiūlė nueiti paklausyti apie vyro paskirtį.
Prisipažįstu – visi esminiai mūsų gyvenimo pokyčiai atsitiko dėl jos. Tai ji dėl visko kalta. Buvo gyvenime situacijų, kai Simonos neklausiau, bet tai man kainavo daug nervų ir pinigų. Laimė, ji buvo kantri.
