Aldona svorį metė palaipsniui. 40 kilogramų pavyko numesti per tris su puse metų, per mėnesį vidutiniškai „ištirpdavo“ vienas kilogramas. Moteris įsitikinusi, kad greitai pasiektas rezultatas būna trumpalaikis. Be to, kur kas sudėtingiau ne atsikratyti kilogramų, o išlaikyti pasiektą rezultatą ir nepriaugti nė gramo daugiau svorio.
„Manęs dažnai klausia, kaip man tai pavyko? Labai svarbu valgyti pusryčius, visuomet valgyti tuo pačiu laiku. Netgi negalėčiau sakyti, kad aš laikiausi dietos ar badavau, tiesiog nusistačiau mitybos režimą, kurio griežtai laikiausi. Žinoma, teko sumažinti ir maisto porcijas. Tačiau ir dabar galiu suvalgyti torto ar išgerti vyno. Nieko neatsisakiau, tik nepiktnaudžiauju. Kai kurių dalykų man savaime nesinori“, – patirtimi dalinosi moteris.
Kartais alytiškė užsinorėdavo valgyti ir anksčiau, dar neatėjus tinkamai valandai pagal planą. Tuomet ji specialiai, jei tik būdavo galimybė, neskubėdavo eiti namo, pavaikščiodavo po parduotuves, nes žinodavo, kad grįžusi gali ir nesusilaikyti. Kad būtų lengviau, iki numatytų valgymų užkąsdavo obuolių.
Neleido sau būti surūgusiai
Nors ir nusprendė numesti svorio, Aldona iki tol niekuomet savęs nelaikė storule, nemaskuodavo kūno drabužiais, nepabijodavo pliaže pasirodyti su maudymosi kostiumėliu. Sportuoti moteris ryžosi tuomet, kai veidrodyje pamatė akivaizdžiai nukarusį pagurklį.
Alytiškė į sporto klubą, kaip pati sako, ėjo ne svorio, o pagurklio numesti. Ir tik vėliau, kada neliko pagurklio, moteris panoro daugiau – pasisvėrus matyti dviženklį skaičių. Kai Aldona numetė pirmuosius 20 kilogramų, šeimos nariai nė nepastebėjo, tačiau moteris pradėjo labiau pasitikėti savimi, džiugiai nusiteikusi pirkti naujus, mažesnių dydžių drabužius.
„Aš niekuomet, net sverdama 100 kilogramų, neleidau sau būti surūgusiai. Juk žmogus – tai ne vien kūno formos. Turiu šeimą, vaikus ir daug kitų dalykų, kurie ir anksčiau, ir dabar man teikia tokią pat laimę. Svorį taip pat mečiau nesikankindama, su malonumu. Visuomet mąsčiau pozityviai. Jei atsistojusi ant svarstyklių pamatydavau, kad tądien nenukrito nė vienas kilogramas, neliūdėdavau. Sakydavau sau: nieko tokio, smagu, kad nieko nepriaugau“, – pasakojo Aldona.
Ji įsitikinusi, kad sportuoti niekada ne vėlu. Žmonės dažnai sako: esu storas dėl ligos, dėl genų, nes tokia prigimtis, nieko nepakeisi. Neretai taip tik ieškoma pasiteisinimų, bandoma save nuraminti.
Pasak Aldonos, jei nėra galimybės eiti į sporto klubą, galima sportuoti namuose, vaikščioti, bėgioti ar minti dviratį lauke. O svarbiausia viską daryti su gera nuotaika.
Būtent taip nusiteikusi moteris 3,5 metų 3-5 kartus per savaitę sportavo ir sporto klube „Šaulė“, kur, kaip pati sako, kiekviena treniruotė buvo malonus darbas su savimi, kurį reikiama linkme nukreipė geranoriški treneriai.
„Man įsiminė vienąkart išgirsti žodžiai: „Kaip nėra buvusių alkoholikų, taip nėra ir buvusių storulių“. Jei tu buvai storulis, tai visą gyvenimą turi laikytis šios taisyklės. Skamba žiauriai, bet tai tiesa. Jei ją pamirši, tai kaip ir alkoholikas, gali vėl greitai „užsikabinti“ ir sugrįžti prie to paties“, – teigė alytiškė.
