Aš pati nesu mados žmogus, todėl, kai tik prasideda visuotinis judėjimas, kaži kaip iš karto atsiduriu už barikadų. Ir šis žolelių vajus man nelabai patinka. Ir net visai nepatinka, nes matau, kaip žmonės susirūpinę savo sveikata, eina, renka, skina viską, ką siūlo madingi žurnalai ir stengiasi kuo daugiau ir kuo įvairesnių žolių privalgyti.
Žolelės nėra grikių košė. Reikia žinoti, ką valgai, kodėl tau to reikia, kiek galima suvalgyti, su kuo valgyti. O svarbiausia – reikia žinoti ką būtent TAU reikia valgyti. Turime gerai žinoti iš pradžių savo organizmą bei jo poreikius, o tada jau ieškoti mums tinkančių žolelių. Gal vienas kitas lapelis ir nepakenks, bet negalima užmiršti, kad laukinės žolės yra ir vaistažolės, ilgai augusios savo vietoje, prisitaikiusios prie sąlygų bei taip prikaupusios daugybę naudingų bei nuodingų medžiagų.
Aš nesu nei medikė, nei farmacininkė, nei chemikė, todėl visur, kur prasideda kalbos apie gydymą, pasitraukiu į šoną ir užleidžiu profesionalus. Kol kas esu tik pradinukė žolininkystės moksle, ir tikiuosi per kokius ateinančius 20 metų, sukaupti tiek žinių, kad galėčiau padėti žmonėms gydytis tuo, ką jie valgo. Bet jau tiek pažengiau, kad suprasčiau, jog laikantis šios mados galima pakenkti sau.
Yra daug dalykų, kuriuos reikia žinoti prieš pradedant valgyti ir gerti laukines žoles. Kad negalima gerti vaistažolių arbatos tik dėl to, kad ji skani. O jei gersite, tai žinokite, kad susirgus ji jau nepadės – organizmas jau bus pripratęs, ir tai jau nebus vaistai – juk ir tabletes, kurias tenka ilgai gerti, gydytojai keičia kitomis, nes pirmosios taip stipriai nebeveikia.
Jei valgote dilgėles, kartu valgykite ir pienes, nes dilgėlės tirština kraują, o pienės jį skystina. Ir žinokite, ko jums reikia – ar kad tirštintų, ar kad skystintų.
Vitaminas C – dar ne viskas, ko yra tose taip išgirtose pavasarinėse žolėse. Yra ir veikliosios medžiagos, kurios gali jums pakenkti. Nėščioms iš viso reikia labai žiūrėti, kokias žoles gali valgyti, kad nepakenktų kūdikiui.
Ir yra daugybė žolių, kurių negalima per daug valgyti, kurios yra ne maistas, o tik prieskonis. Yra tokių, kurių negalima valgyti žalių, reikia virti arba džiovinti. Yra tokių, kurias galima valgyti tik žalias, o išdžiovinus jos pasidaro per stiprios. Ir dar yra labai daug dalykų, apie kuriuos reikia sužinoti, prieš pradedant „sveikai“ maitintis. Ir mūsų skubanti, norinti vienu metu gauti viską, žinoti viską bei besitikinti amžinai išlikti sveika ir jauna visuomenė bėga rinkti žolynų ir stengiasi kuo daugiau jų suvalgyti.
Palaukit, neskubėkit, nereikia. Geriau jau nusiteikite po truputį susidraugauti su laukiniais augalais, nesistenkite visų jų suėsti, net karvė ganykloje palieka stirksoti jai nereikalingus žolynus.
Jei norite įtraukti laukinius augalus į savo mitybą, pradėkite po vieną – kaip kūdikius pradedame primaitinti. Ir neplakite puokščių į kokteilius – pirma bandykite tą augalą atskirai paragauti, sukramtykite, pažiūrėkite ar jis jums skanus, kiek jūs norėsite jo suvalgyti. Kramtydami jūs nepadauginsite, suvalgysite tik tiek, kiek jums skanu. Organizmas pats pasako, kiek ir ko jam reikia, tik mes turime išgirsti, ką sako.
Pavyzdžiui aš anksčiau mėgau garšvas, patiko jų kvapas – o dabar jau antri metai negalių pakęsti nei skonio, nei kvapo. Ir nesistengiu kentėti – jei nenoriu, vadinasi ir nebereikia. Ir jūs, kai pabandysite pavalgyti atskirai kiekvieno augalo, pamatysite, kad bus ir skanių ir neskanių, tinkamų ir netinkamų, o jei jums kokia žolė pasirodys neskani, tai ir nevalgykite, nesvarbu apie kokius jos stebuklingus privalumus būtų prirašyta. Mes esame skirtingi, mums reikia skirtingų medžiagų ir skirtingų žolių.
Ir neskubėkite susipažinti su kuo daugiau augalų – taip nesusidraugausite su jais. Pati gerai žinau, kad per metus galima susidraugauti su 3 – 4 augalais, daugiau neišeina. Jei bus daugiau, tai turėsite ne draugus, o feisbukinius draugus ar atsitiktinius pažįstamus.
Iš pradžių nusiskinkite lapelį, jį pauostykite, paragaukite, tada pasinešiokite bent 15 minučių rankoje – jis apvys, susiglamžys, paskleis visą savo kvapą. Vėliau reikia sužinoti, kaip atrodo to augalėlio daigas, kaip jis paauga, kokios spalvos jo žiedas, ar skanios sėklos ir ar valgoma šaknis. Ar galima jį valgyti žalią, ar skanesnis virtas, ar žiedai tinka arbatoms ir ką gydo tos arbatos. O gal jis dažo siūlus ar juo galima įtrinti sumušimus. Ir ar jis jums tinka ir patinka.
Tie laukiniai augalėliai, augantys tik jiems tinkamose vietose ir jiems tinkamu laiku yra kaip žmonės, va todėl ir sakau, kad reikia su jais susidraugauti. O susidraugavus nesitikėkite, kad santykiai visada išliks draugiški. Su vienais augalais tenka ilgai bendrauti, kol susidraugauji, su kitais ištinka meilė iš pirmo žvilgsnio (man taip atsitiko su šalavijais), o su kitais tenka išsiskirti…
Tik neskubėkite, gamtoje vyksta viskas tada kada turi vykti, viskas savo vietoje ir savo laiku, pabandykite su tuo susitaikyti ir viską atrasti po truputį, vis gilyn, nes toje „platumoje“ galima paskęsti – kas kad žinosi 100 augalų, bet neatskirsi kiekvieno jų skonio?
