Vilniečiams pasisekė labiau, nes iš čiaupo teka vanduo išgautas iš giluminių gręžinių. Jis yra skaidrus ir švarus kaip krištolas, o jam apdoroti atliekama viena operacija – pašalinama dalis geležies.
Geležis – kokybės įrodymas
„Žmonės skundžiasi, kad Vilniuje vanduo kietas, jame daug geležies. Tačiau aš visiems aiškinu, jeigu vandenyje daug geležies ir ištirpusių mineralų, tai kaip tik reiškia, kad jis yra labai kokybiškas, nes toks jis gali būti tik giliuose sluoksniuose, kurių nepasiekia nei nuotėkos nei teršalai nuo žemės paviršiaus. Upės vandenyje geležies nėra“, – aiškina laboratorijos „Vandens tyrimai“ vadovas Valdas Šimčikas.
Europos žaliųjų miestų sąraše Vilnius 2009 metais buvo 13 iš 30 tirtų žemyno sostinių. Jis pasirodė geriausiai iš posovietinių ir mažo biudžeto miestų. Geriausia oro kokybė, kokybiškai tvarkomos atliekos ir puikiai tvarkomas vandens ūkis lėmė, kad Vilnius gali būti vadinamas žalia sostine.
„Galima sakyti, kad Vilniui tiesiog pasisekė. Daugelyje kitų šalių tiesiog nėra tokios galimybės išgauti požeminį vandenį. Įsivaizduokite, pavyzdžiui, kinai svarsto galimybę kai kuriuose miestuose turėti vandenį iš uždaro ciklo.
Tai yra visiškai išvalyti nuotėkas ir vėl patiekti į namus. Kaip kosmose – juk ten vandens niekas negabena. Jis perdirbamas ir naudojamas vėl ir vėl. Nežinau ar tokį vandenį norėtųsi gerti“, – sako V.Šimčikas.
Gerai virduliui, blogai žmogui
Jo laboratorijoje daugybė buteliukų ir įrangos. Vienuose vanduo kiek parudavęs, kituose – skaidrus.
Anot pašnekovo lietuviai labai rūpinasi savo geriamo vandens kokybe, tačiau į galvas įsikala daugybę mitų ir užuot gyrę ir gėrę natūraliai švarų vandenį, įsikala į galvą, kad jį reikia valyti, filtruoti, virinti ir išvis geriau vartoti į butelius išpilstyta vandenį iš prekybos centrų arba kone stebuklingų galių neva turintį šaltinių vandenį.
„Su nedidelėmis išimtimis visoje Lietuvoje geriamasis vanduo namus pasiekia iš labai gilių sluoksnių, kur jis yra labai švarus ir to vandens kokybė nesikeičia. Skiriasi tik skonis ir kai kurios savybės, kurios priklauso nuo to, kokios uolienos slūgso po žeme“, – aiškina specialistas.
Tokiam vandeniui būdinga tai, kad jis yra „kietas“ dėl jame ištirpusių mineralinių medžiagų ir jame daug ištirpusios geležies, kuri iškrinta nuosėdomis nuo sąlyčio su oru – taigi vanduo iš čiaupo pripiltas į stiklinę paruduoja.
Dėl to, pavyzdžiui Vilniuje kone prie visų vandenviečių yra įrengti vandens nugeležinimo įrenginiai.
„Kai suminkštinate vandenį – tai yra gerai virduliui, tačiau blogai žmogui, – tiesiai šviesiai sako V.Šimčikas. – Niekas negeria distiliuoto vandens, nes jis yra kenksmingai sveikatai, o Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) pastaruoju metu nustatė normas, kiek mažiausiai ištirpusių mineralinių medžiagų turi būti vandentiekio vandenyje. Nes tų medžiagų, tokių, kaip kalcio, kalio ar magnio reikia organizmui“.
Vandenį sugadina santechnikai
V.Šimčikas teigia, kad filtrus vandeniui reikia įsigyti tuomet, kai žinoma, kokios yra vandens savybės. Normalu, kad vanduo iš gręžinių nugeležinamas. Taip pat galima minkštinti vandenį, jeigu jo kietumas iš tiesų viršija normas. Tačiau pirmiausia reikia nustatyti, ko vandenyje yra per daug.
„O žmonės pirmiausia įsirengia filtrą, o tik paskui ateina paklausti, kokį vandenį jie geria“, – stebisi V.Šimčikas.
Anot jo, vandenį „kietinantys“ elementai, kalcis ir magnis yra ne tik, kad nekenksmingi organizmui, bet dar ir naudingi. O šių medžiagų su maistu nepakanka. Žinoma, galite išgerti stiklinę pieno kas dieną, tačiau kam gerti pieną, kai iš čiaupo teka vanduo, iš kurio žmogus gali gauti penktadalį dienos normos reikalingų medžiagų.
Blogiausia, kad žmonės, gaunantys aukštos kokybės geriamąjį vandenį iš čiaupo, sugeba namuose jį užteršti ir sugadinti.
„Žmonės įsirengia bute šildomas grindis, o po jomis nuveda ir vandentiekio vamzdžius. O paskui skundžiasi, kad žiemą vanduo ima dvokti. Tai lengvai galima paaiškinti – baterijų į vandentiekį gali patekti per nevalytus čiaupus, tačiau šaltame vandenyje jos neužsilaiko.
Jeigu vanduo yra šildomas – tai palanki terpė bakterijoms veistis. Vanduo iš čiaupo turi tekėti šaltas. Ir vamzdynai turi būti atitraukti nuo bet kokių šilumos šaltinių“, – aiškino vandens specialistas.
Be to, vanduo turi tekėti, o ilgai stovėdamas, pavyzdžiui kambario temperatūroje ir dar saulės atokaitoje jis genda.
Kuo blogas šaltinis ir šulinys?
Lygiai taip pat genda vanduo, ilgą laiką stovintis biuruose dabar madinguose vandens automatuose, į kuriuos statomas didžiulis vandens indas ir iš skirtingų čiaupų bėga arba atšaldytas arba atšildytas vanduo.
V.Šimčikas be jokios dvejonės teigia, kad daug saugiau gerti vandenį biure tiesiai iš čiaupo. Nors jis nespjauna ir į vandenį plastikiniuose buteliuose prekybos centre.
„Jeigu važiuojate į kelionę ar į gamtą, būtina pasiimti geriamojo vandens, nes saugaus jo šaltinio nebus. Ir šiuo atveju rekomenduojama vežtis gazuotą gėrimą, nes angliarūgštė apsaugo vandenį nuo mikroorganizmų“, – patarė specialistas.
Nieko baisaus gerti ir kai kurių šaltinių, tačiau reikėtų žinoti, kad šio vandens sudėtis nestabili. Tai – gruntiniai vandenys, į kuriuos gali patekti teršalų nuo žemės paviršiaus.
„Tai gruntinis vanduo, kurio sudėtis gali keistis priklausomai nuo gamtinių sąlygų ar taršos šaltinių, pavyzdžiui žiemą, kai žemė įšąla, jo sudėtis vienokia – nuo paviršinis vanduo ten neprateka. Išėjus įšalui vandens kokybė vėl kitokia, sužaliavus augalams ar po liūties vėl kitos medžiagos pakliūva į tą vandenį“, – sakė pašnekovas.
