Tai labai universali žuvis, kuri valgoma tiek viena, tiek su daržovių ar vaisių pagardais ar padažais, su karštomis keptomis ar virtomis bulvėmis, iš jos ruošiamos sriubos, jau nekalbant apie mišrainių ar salotų gausybę!
Tad per kelis šimtmečius atsirado daug įdomių faktų ir istorijų, susijusių su silke.
Šiandien keliais jų pasidalinsime – kai kas tikrai nustebins.
1. Iki XV amžiaus silkė nebuvo mėgstama dėl stipraus taukų kvapo ir nemalonaus kartaus skonio. Silkės buvo tik žemiausios kastos gyventojų – elgetų ir vienuolių – maistas.
2. Manoma, kad silkės paruošimo paslaptis buvo atskleista Olandijoje. Žvejys Willemas Jakobas Boykelzoonas sugalvojo, kaip pašalinti kartumą – pasirodo, reikėjo pašalinti žuvies žiaunas. Šiuolaikine kalba kalbant, tai tapo tikra kulinarine sensacija.
Tačiau ši gudrybė likusiam pasauliui buvo dar ilgai neatskleista.
Silkių gaudytojai gyvendavo pajūryje atokiau nuo kitų gyventojų, jiems net būdavo patariama nekurti šeimos, kad šnekūs sutuoktiniai neišduotų paslapties, kuri dar ilgai maitino olandų žvejus.
3. Vėliau silkė tapo tokia populiari, kad net buvo pradėta vaizduoti miestų herbuose. Ji atsirado ant kai kurių Nyderlandų, Latvijos, Norvegijos, Lenkijos ir Rusijos miestų herbo.
4. Kiekvienais metais birželį Nyderlanduose švenčiama Silkės diena. Būtent tuo metu į uostamiesčius atkeliauja naujas „matjes“ silkių laimikis. Iki vasaros silkė užauga iki optimalaus dydžio, o jos riebumas siekia 14 proc. O pirmasis laivas, atgabenęs silkę į Šefeningeno uostą, gauna nemenką piniginę premiją. Yra dar viena senovės tradicija – pirmoji statinė įteikiama Nyderlandų valdovui.
5. Teigiama, kad garsusis Prūsijos ministras pirmininkas Otto von Bismarckas (1815–1898 m.) nurodė kareivius maitinti silke, kaip buvo liepta, „pigiai ir gerai.“ Tuomet tai buvo paprastai marinuota silkė, kuri ir buvo vadinama Bismarcko vardu.
Tiesa ar ne, bet vienas iniciatyvus to meto pramonininkas iškart užpatentavo marinuotos silkės pavadinimą „Schlosskase bismarck“. Ir iš to uždirbo didžiulius turtus.
6. Anglijoje silkė taip pat buvo mėgstama, tačiau iš pradžių ji buvo prieinama tik aristokratams. Iki XIX amžiaus šis skanėstas buvo patiekiamas... prie arbatos.
Ir tik XIX amžiuje britai išmoko rūkyti silkę, tuomet pradėjo ja prekiauti, ir ši žuvis tapo prieinama visiems šalies gyventojams.
7. Vienas iš keisčiausių (bent jau mums) patiekalų pasaulyje – tai pūdyta silkė, vadinamoji „Surstremming“. Tai švediškas nacionalinis produktas, pasižymintis itin bjauriu dvoku. Pūdyta silkė pradėta gaminti XVI amžiuje, karo veiksmų metu, kai trūko tiek druskos, tiek maisto. Tad švedai atrado silkių pūdymą. Dabar patiekalas laikomas savotišku delikatesu.
8. Sovietų Sąjungoje XX a. aštuntajame dešimtmetyje kultinį statusą įgijo salotos, vadinamos „silkė po patalais“ ar „silkė su kailiniais“. Jos tapo neatsiejama šventinio stalo dalimi.
Nėra vienos versijos, kaip jos atsirado. Vienais duomenimis, dar 1919-aisiais restorano savininkas Anastasas Bogomilovas pradėjo ieškoti užkandžio recepto, kuris tiktų tautiečiams, mėgstantiems padauginti stipriųjų gėrimų. Tad nusprendė sumaišyti silkę su daržovėmis, kurias rado po ranka.
Kita istorijos versija skelbia, kad tokios salotos atsirado XIX a. Ir tai buvo sugalvota ne Rusijoje. Jos atkeliavo arba iš vokiškos, arba iš skandinaviškos virtuvės. Nėra tiksliai žinoma, tačiau silkės salotos jau seniai gyvavo ir vienoje, ir kitoje šalyje.
9. Silkė ne kartą tapo įkvėpimo šaltiniu meno žmonėms. Savo natiurmortuose ją vaizdavo tokie garsūs menininkai, kaip olandų dailininkas Peteris Klasas, rusų dailinininkai Kuzma Petrovas–Vodkinas ar Oskaras Rabinas.
10. Tikri silkės mėgėjai gali apsilankyti viename iš silkių muziejų, kurie yra įsikūrę Švedijoje, Vokietijoje, Rusijoje ir Suomijoje.
