Jei taip, tai mūsų atsakymai nesutampa. Kadangi aš „maluosi“ tarp abiejų šių miestų, visų pirma, ką pastaruoju metu pastebiu, yra tai, kaip greit tvarkomi keliai.
Jei Kaune važiuodamas viena gatve matai ją visą išraustą, tai jau kitąkart ja važiuodamas ir matydamas sutvarkytą, susimąstai, ar tik ne čia vyko kelio remonto darbai? O štai Klaipėdoje važiuodamas remontuojama gatve ir po dviejų savaičių, ir po kelių mėnesių klausi to paties: kada jie pagaliau baigs tvarkyti šitą atkarpą?
Panašūs klausimai mane kamuoja ir šiomis dienomis matant „iškandžiotą“ visą Klaipėdos senamiestį. Toks jausmas, kad baigdamas kadenciją Klaipėdos meras nusprendė paieškoti po Antrojo pasaulinio karo bėgusių vokiečių paslėptų lobių.
Juokas juokais, bet tikiuosi, kad šią betvarkę kelininkai baigs bent iki tradicinės Jūros šventės.
Tad perėję išrausinėtą vieną iš gatvelių šalia Teatro aikštės mes pasiekėme tos dienos tikslą – „Easy Lounge“ Nesės pramogų banke.
Nors buvo gerokai po pietų, baras nebuvo tuščias. Mūsų džiaugsmui, vienas nuošalesnis stalelis buvo laisvas.
Vartydamas meniu prisiminiau prieš gerą dešimtmetį čia, aukštu žemiau, praleistus šokių vakarus. Tie, kurie mus su Katiniene pažįsta, žino, kad mes turime dvi silpnybes: viena – maistas, ir antra ne ką mažesnė – šokiai skambant gerai muzikai.
Bet šį kartą ne apie šokius, o apie maistą. Tad meniu. Patiekalų pasirinkimas didelis, ir tuo atitinka baro statusą, bet ne restorano. O patiekalų nuotraukos verčia mus su užsakymu ilgai netempti, nes alkis pradeda imti viršų.
Fantazijas, kaip valgau mini picutes, teko atidėti kitam kartui, nes padavėjas informavo, jog jų galima užsakyti tik savaitgalį.
Greičiausiai toks sprendimas priimtas dėl picų kepėjo, kas savaitgalį čia atvykstantį specialiai iš Italijos šios picutėms kepti. Juokas juokais, bet apie tai, ko negalite pasiūlyti, net bare privalote informuoti svečius jiems atnešę meniu, o ne priimant užsakymą.
Tad netrukus po kai kurių korekcijų užsakant patiekalus ant mūsų stalo jau garavo meksikietiška sriuba ir akį viliojo Viduržemio jūros gėrybių salotos.
Meksikietiška sriuba kažkokių įdomesnių atradimų nepateikė, bet ir priekaištų neturėjom. Tad mėgstantiems kiek tirštesnes sriubas su malta mėsa ir lengvu aitrumu ji turėtų patikti.
Bet štai salotos tiek spalvų gama, tiek skoniu buvo tos dienos mažytis atradimas – ant pjaustytų daržovių buvo sudėta nemažai jūros gėrybių. Tik bandelei, manau, vieta turėtų būti ne salotų lėkštėje, o šalia polėkštėje ar atskiroje lėkštutėje.
Vargu, ar mane galima pavadinti lėtai valgančiu, tad kai mums dar nebaigus pirmųjų patiekalų padavėjas atnešė pagrindinius, likau kiek nustebintas. Ttokį nesusipratimą „nurašiau“ netyčinei klaidelei.
Vištienos krūtinėlę aš galėčiau priskirti prie patiekalų vaikams. Manau, nė vienas vaikas neatsisakys sultingos paukštienos, gardintos baltu padažu bei kroketais su šparaginėmis pupelėmis.
Bet štai gruzdinta kalakutiena, nors ir buvo neperkepta, be padažo man asmeniškai buvo sprangoka. Gal tą padažą turėjo atstoti siauros padažo juostelės, dekoravusios lėkštės kraštus, bet norint mėgautis paukštiena man jo reikėjo daugiau. Tad jei į kompaniją prie grilyje keptų daržovių ir bulvyčių būtų patiektas koks padažas, aš nebūčiau nusivylęs, o atvirkščiai – neturėjęs prie ko prisikabinti.
Kad virtuvė kažkur skuba, įrodė mums dar neįpusėjus karštų patiekalų ant stalo patiektos čiūros (churros).
Net maži vaikai žino, kad čiūros skaniausios dar karštos. Tad norint jų paskanauti dar šiltų, teko kalakutienos kepsnį stumti į šoną.
Liūdniausia buvo tai, kad čiūrų buvo labai mažai, o dar žinant, kad šio deserto turi užtekti dviems, apėmė dar didesnis liūdesys. Žinoma, kad galėjome užsisakyti papildomą porciją, bet tada vakare žiūrėdamas į save veidrodyje būčiau apsipylęs kaltinimais dėl eilinio persivalgymo.
Čiūros buvo įstatytos į indą, ant kurio dugno buvo įdėta ledų, ir jei tas pagardas kažkam netiktų, šalia buvo patiektos padažinės su trintomis braškėmis ar karameliniu padažu.
Reziumuoju. Jaukus baras Klaipėdos širdyje su meniu, draugišku svečio kišenei, nes kainos mano akiai yra panašios į kitų šalia įsikūrusių maitinimo įstaigų.
Antra – kainos ir kokybės santykis subalansuotas. Jei patiekalai būtų buvę trečdaliu brangesni, ieškočiau kažkokių įdomesnių poskonių ir kabinėčiausi.
Išvardijęs visus šiuos pliusus turėčiau vertinti 5/5, jei ne klaida, kuri mums lankantis pasikartojo net kelis kartus. Tai skubėjimas atiduoti patiekalus ir komunikacijos nebuvimas tarp virtuvės ir salės darbuotojų. Kur skuba virtuvės darbuotojai ir ką jie nori aplenkti, neatsakysiu. Bet apie panašius įspūdžius teko girdėti ne iš vieno pašnekovo, su kuriuo aptariau mūsų vizitą į „Easy Lounge“.
Suprantu, kad tai baras, o ne restoranas, bet pagal patiekalų patiekimo reitį jis prilygsta dienos pietus tiekiančiai kavinukei, kurios tikslas – kuo greičiau ir kuo daugiau svečių aptarnauti per porą valandų.
Baro interjeras sukurtas taip, kad čia prisėdus nebesinori skubėti, laikas tarsi sustoja ir norisi mėgautis, o ne paskubomis valgyti, nes ant stalo šąla jau kiti patiekalai.
Tad silpnas 4/5, ir čia mes dar sugrįšime, bet šį kartą jau savaitgalį, kad paskanautume tų mažų picučių.
