Dzūkiškos Kūčios – su meilės burtais ir grybų rasalu, o Kalėdos – su bulvinėmis bandomis

Apsiblaususiomis, trumpomis lapkričio pabaigos ir gruodžio dienomis Dzūkijos regiono žmonės savo pirkiose gyveno Kalėdų laukimu.

Jis prasidėdavo nuo advento, kurio pradžia arčiausiai Šv.Andriejaus dienos, lapkričio 30-osios, esantis sekmadienis. Juo pradedami nauji bažnytiniai metai.

„Senosios dzūkų tradicijos turi gilias šaknis ir parodo glaudų žmonių ryšį su gamta. Laikui bėgant šios tradicijos itin glaudžiai susipynė su katalikiškomis ir vienos kitas papildė. Adventas, Kūčios ir Kalėdos tapo svarbiausiomis žiemos šventėmis“, – tikino R.Žumbakienė, dirbanti Rumšiškėse (Kaišiadorių r.) įkurtame Lietuvos liaudies buities muziejuje.

Nuo seno Šv.Andriejaus diena žymėjo sunkių lauko darbų pabaigą, žiemos pradžią, tamsos vyravimo metą ir dovanojo pasninko išgrynintą, stebuklingą Kalėdų laukimo nuotaiką, kuri atsispindėdavo kasdieniuose Dzūkijos žmonių veiksmuose: namuose buvo mažiau šurmulio, daugiau maldos, šventų giesmių giedojimo ir tarpusavio susiklausymo.

Kiekvienas gausoje ar nepritekliuje gyvenęs dzūkas sodietis žinojo, kad nuo šios dienos prasidės iki pat Kalėdų truksiantis keturių savaičių pasninkas.

Per visą adventą tris dienas per savaitę (trečiadienį, penktadienį ir šeštadienį) žmonės pasninkaudavo – valgydavo be mėsos, tik su pienu.

„Labai tikintys dzūkai visą adventą valgė ir be mėsos, ir be pieno. Šv.Andriejaus dieną Dzūkijos kaimuose pasklisdavo tradiciškai šią dieną gaminamų šaltanosių kvapas. Nebuvo pirkios, kurioje jie nebūtų ruošiami.

Šią dieną visos gaspadinės minkė tešlą, terlėje ar piestoje grūdo aguonas, kanapes ir virė ar krosnyje kepė šaltanosius. Tai bulvinių tarkių ir grikinių ar ruginių miltų tešlos kukuliai su grūstų aguonų, medaus ar kanapių su svogūnais įdaru“, – pasakojo muziejininkė.

Tamsias gruodžio dienas nuskaidrindavo bažnyčiose nuo advento pradžios aukojamos ankstyvos, daugybės žvakių šviesos nušviestos rarotos, arba rarotų mišios. Degdavo daugybė žvakių bažnyčios priekyje ir šonuose, o ant pagrindinio altoriaus būdavo iškilmingai uždegamos pagrindinės septynios žvakės.

Tarp jų ir svarbiausia – rarotinė – baltu ar mėlynu kaspinu papuošta žvakė. Į mišias atskubėję tikintieji rankose laikydavo užžiebtas savo atsineštas žvakes. Tamsiais ir ankstyvais gruodžio rytais bažnyčios nušvisdavo jaukia žvakių šviesa – būdavo šviesu lyg dieną. Iš čia atsirado ir dzūkų mėgstamas pasakymas „Šviesu kaip per rarotas!“

Adventas – rimties ir susikaupimo metas, bet jaunimas, ypač merginos, vakarais sueidavo į vieną pirkią – į vadinamuosius vakaravimus. Atsinešusios ratelius verpdavo, megzdavo, siūdavo, nerdavo, plunksnas plėšydavo ir darbuodamosi šventas giesmes giedodavo, advento dainas dainuodavo, o jos daugiausia būdavo apie meilę. Baigusios darbus žaisdavo ir ramius ratelius eidavo, dainuodavo.

„Šv.Andriejaus dieną moterys ne tik verpdavo ar megzdavo, bet darbus nudirbusios dar ir burdavo. Dzūkų advento burtai panašūs kaip ir Kūčių vakarą: neša malkas ar apkabina tvoros štankietus ir skaičiuoja: lyginis – ištekėsi, nelyginis – liksi. Apvožia puodeliais rožinį, žiedą ir rūtos šakelę. Atverti rožinį – liksi sena pana, žiedą – šiais metais ištekėsi, rūtą – dar mergausi.

Uždegdavo linų kuodelį ir šešėlyje ant sienos stengdavosi įžvelgti pavidalą. Jeigu žmogaus, tai būsimas vyras. Jeigu gyvūno, vestuvių teks laukti. Eidamos miegoti šulinį apibarstydavo aguonomis ar kanapių sėklomis – su kuo sapnuose tas sėklas rinksi, tas ir bus tavo būsimas vyras. Vandenyje liedamos vašką taip pat stengėsi pamatyti būsimąjį“, – apie burtus pasakojo R.Žumbakienė.

Burtams dailiosios lyties atstovės naudojo ir augalus. Merginos svetimame darželyje nuskintas rūtų šakeles turėjo parsinešti tylomis, nekalbėdamos.

Parsinešusios suvyniodavo į neryšėtą skarelę ir eidamos miegoti pasikišdavo po pagalve. Tuomet naktį susapnuodavo sau skirtąjį.

„Labai gražus Šv.Andriejaus dienos vedybų burtas užrašytas Trakų rajone: tą vakarą reikia tylomis nueiti į svetimą sodą ir nusiskinti vyšnios šakelę.

Einant namo su niekuo nekalbėti. Parsinešus pamerkti į ąsotį, padėti šiltai prie krosnies ar pirtyje ir laukti, kol pražydės. Jeigu šakelės Kūčių vakarui pražydės, kitais metais ištekėsi, jeigu ne – dar metus mergausi. Sužydėjusia vyšnios šakele puošė Kūčių vakarienės stalą“, – pasakojo etnologė.

Kur jaunų, dailių merginų būrys, ten ir vyrai sugužėdavo. Žinodami, kurioje pirkioje merginos suėjusios vakaroti, vaikinai smalsaudavo, ką jos veikia, kas mokėdavo, smuiką tyliai čirpindavo ar eidavo rungčių kepurę ant vinies mėtydami.

Vyrams smalsu būdavo merginų burtų paklausyti, padūkti, patinkančią kaimo gražuolę paerzinti, gražiuoju pakalbinti ar riešutų saujelę padovanoti.

Per adventą dzūkai nešokdavo, bet iškilmingus ratelius eidavo. Šv.Andriejaus dienos vakarą burdamos merginos dar ir smagiai pasijuokdavo. Taip ir ilgi žiemos vakarai smagiai prabėgdavo.

Tamsiais vakarais į vieną pirkią verpimo ir kitų darbų dirbti ir vyresnės moterys sueidavo. Juk per adventą visi darbai namų viduje, arčiau krosnies sukdavosi.

Vyrai vakarus leisdavo sukdami kanapines virves. O jų anuomet kaime daug reikėjo: karvei pririšti, arkliui supančioti, vartams, gardams ar ėdžioms užrišti, o dar reikėjo plonų virvelių skalbiniams džiauti ir kitur.

Nuo seno Dzūkijoje adventą kanapiniu vadindavo. Manoma, kad toks pavadinimas teko ne dėl advento valgiams ruošti naudotų kanapių, bet būtent dėl pagrindinio vyrų darbo advento vakarais – kanapinių virvių vijimo.

„Per adventą nevykdavo nei piršlybos, nei vestuvės: šiuo metu bernai nevažinėjo pas mergas. Jaunimo vakaravimai buvo puikus metas ne tik darbus dirbti išmokti, gabumu pasirungti, bet ir jaunuoliams vieniems į kitus pasidairyti. Drauge būdami artimiau susipažindavo, įvertindavo ir būdavo, kad vieni kitiems patikę tuoj po Kalėdų ir su piršliais atvykdavo“, – aiškino etnologė.

Tamsius advento vakarus leidžiant prie krosnies dirbant įvairius darbus, giedant šventas giesmes ir advento dainas netrukdavo ir keturios savaitės prabėgti.

Nuo gruodžio 23 dienos vakaro dzūkės neverpdavo, rateliai būdavo užkeliami ant aukšto, siūlai, adatos sutvarkomos ir paslepiamos. Pradedama ruoštis svarbiausiam, keturias savaites lauktam įvykiui – Kūčių vakarienei.

Šią dieną pasninkas būdavo griežčiausias: visai nevalgoma, o jei valgoma, tai labai mažai, arba valgoma ir be mėsos, ir be pieno. Pusryčiams išvirdavo pupų ar žirnių be riebalų, barščių su grybais. Tą dieną dzūkai valgydavo tik tada, kai sėsdavo prie Kūčių stalo.

Dažniausiai visiškai nevalgydavo moterys, o vyrai ryte valgė, nes dieną dar daug ūkio darbų nudirbti reikėdavo.

Šią dieną moterys triūsė pirkios viduje ir rūpinosi šventinės vakarienės valgiais, vyrai važiavo į mišką malkų. Kūčių rytą ir gyvulius būdavo įprasta geriau pašerti, nes ir jiems tai būdavo šventė. Žmonės gyvulius apglostydavo, kad jie nebūtų baikštūs. O dėl geresnio derliaus sode net obelis apkabindavo.

Kūčių dieną reikėdavo būti geram, nuoširdžiam, atleisti nuoskaudas ne tik artimiesiems, bet ir priešams. Ką skolinaisi iki Kūčių, būtina atiduoti. Susipykę kaimynai, suėję prie stalo, susitaikydavo. Dzūkai kaimynus lankydavo ir su dovanomis – medumi, obuoliais, sausainiais.

Kūčių dieną ir kiti namiškiai nuo pat ryto triūsdavo, tvarkydavo kiemą, namus: iššluodavo visas pakampes, nukabindavo voratinklius, grindis kuo balčiausiai iššveisdavo, lovas perklodavo balčiausia patalyne ir užklodavo gražiausiomis lovatiesėmis.

Varėnos rajone vaikai gėlėmis iš spalvoto popieriaus išpuošdavo gerąjį kampą ir šventus paveikslus, ant sienų pakabindavo šiaudines žvaigždes.

Moterys namus papuošdavo iš šiaudų suvertais sodais, kuriuos Dzūkijoje lempomis vadino. Juos kabindavo ant sijos virš stalo. Šiaudiniais paukščiais išpuošti sodai menkiausiai oro srovei dvelktelėjus lengvai sukdavosi dovanodami didžiulį džiaugsmą.

„Dzūkijos kaimuose maždaug iki 1940 metų Kalėdoms eglutę retai kas puošė. Kartais ant eglės šakos, užkištos už sijos, užkabindavo obuolį, riešutą ar džiovintą slyvą. Iš Mažosios Lietuvos atėjusi eglutės puošimo Kalėdoms tradicija pamažu išplito visoje Lietuvoje, žinoma, ir Dzūkijoje“, – aiškino R.Žumbakienė.

Daugelyje Dzūkijos vietų nebūdavo Kūčių be pirties.

Šią dieną privalu eiti į pirtį ar kubile išsimaudyti, nes prie šventinio Kūčių stalo reikėdavo sėsti švariai nusipraususiam. Į pirtį eidavo jau sutemus, ilgai nesikaitindavo, nes dar būdavo likusių nebaigtų darbų, bet būtinai gerai išsivanodavo vantomis.

Papročių žinovė atskleidė, kad šią dieną tai padaryti būdavo privaloma. Dzūkai tikėjo, kad maudymasis ir pėrimasis vantomis nuplauna visas nuodėmes, ateinančiais metais apsaugo nuo ligų ir nelaimių. Po pirties žmonės įprastai dėkojo. Net pirtį kūrenęs žmogus, išėjęs iš pirties, sakydavo „Ačiū už šilumą“.

Dzūkijoje, kaip ir visoje Lietuvoje, Kūčių stalui šeimininkės stengėsi paruošti 12 valgių. Tačiau net įvairiose šio regiono vietose jie buvo skirtingi.

Kūčių dieną dzūkai krosnį kurdavo du kartus: pirmąsyk anksti rytą šeimynai pusryčiams pagaminti ir gyvulių ėdalui paruošti. Antrąsyk kurdavo antroje dienos pusėje Kūčių ir Kalėdų patiekalams gaminti. Namai šią dieną kvepėjo šventei ruošiamu maistu.

Žmonės labai laukė Kūčių vakarienės. Tėvulis atnešdavo šieno ir jį paskleisdavo ant stalo. Šienas ant stalo – minkštas patalas gimsiančiam kūdikėliui Jėzui. Motulė atnešdavo iš kuparo, taip dzūkai vadino skrynią, balčiausią, gražiausią nenaudotą staltiesę, kuri šiame krašte vadinta skoterciu, ir užklodavo ja stalą. Tuomet motulė padėdavo žvakę ir plotkeles. Taip dzūkai vadino kalėdaičius, o tėvulis suraikydavo didelį kepalą duonos.

Iš karto po to būdavo laiminamas stalas, kad kitus metus maisto netrūktų ne tik patiems, bet dar ir vargšams prašantiems būtų ko paduoti.

Palaiminus stalą būdavo nešami Kūčių valgiai: vienur silkė su svogūnais ir sėmenų aliejumi, kitur virta ar kepta žuvis, būtinai grybai su pakepintais svogūnais ar kitaip paruošti.

Dzūkijoje ant šventinio Kūčių stalo turėjo būti karštas džiovintų grybų rasalas. Atnešdavo aguonpienį, raugintą avižų ar spanguolių kisielių, keptus medumi gardintus aguoninius arba virtus šaltanosius su kanapių ir kepintų svogūnų įdaru, ant stalo dėdavo medaus, riešutų ir būtinai obuolių.

Tuomet tėvulis lauždavo plotkelę ir duodamas motulei laimino ją sakydamas: „Būk sveika, ilgai gyvenk, būk gera šeimininkė ir sulauki kitų Kūčių ir šventų Kalėdų.“

Tuomet davė vaikams, juos laimindamas sakė tapti dorais ir teisingais žmonėmis, dukroms linkėjo laimingai ištekėti, o jeigu šeimos galva būdavo numatęs vaikams kelią, tai linkėdavo likti tėvulio dvare už šeimininką. Svarbiausia būdavo visiems palinkėti sveikatos.

Motulė laimindama užtvirtindavo tėvulio žodžius. Tuomet jau plotkelę laužydavo vaikai ir laimino tėvus jiems linkėdami sveikatos ir ilgo gyvenimo.

Tada valgydavo Kūčių patiekalus. Pirmiausia su duona valgydavo karštą, gardžiai kvepiantį grybų rasalą. Kai kuriose dzūkų šeimose po plotkelės dalijimo pirmiausia valgė obuolius. Jeigu nebūdavo visiems po obuolį, vieną visai šeimai supjaustydavo ir padalydavo po skiltelę, kad kitais metais vyrautų sutarimas.

Po grybų rasalo ar obuolių dzūkai valgydavo ir kitus gardumynus: silkę, žuvį, kisielių, aguonpienį, šaltanosius, riešutus, motulės keptus grikių miltų sližikus. Taip dzūkai vadino kūčiukus.

Neskubomis išragaudavo visus 12 patiekalų. Kabelių kaime (Varėnos r.) sakydavo, kad jeigu pavalgęs Kūčių vakarienę atsirūgai – laimingai sulauksi kitų metų.

Jei Kūčių vakarienė prasidėdavo patekėjus Vakarinei žvaigždei, Kazokiškių kaime (Trakų r.) Kūčios baigdavosi, kai tėvulis šaukštą padėdavo ir nuo stalo atsikeldavo. Po jo kiti nuo stalo kildavo.

Stalo dzūkai po vakarienės nenukraustydavo. Tikėjo, kad naktį ateis mirusiųjų artimųjų vėlės pasivaišinti. Ant stalo palikdavo visus valgius ir dubenis su šaukštais. Rytą eidavo pažiūrėti, ar nėra atvirtusio kurio nors šaukšto. Jei kurio šaukštas būdavo atvirtęs, sakydavo, kad tas žmogus kitų Kalėdų nesulauks – mirs. Kiti sakydavo, kad kažkieno būta. Suprasti reikia – mirusiojo vėlė svečiavosi.

Po vakarienės vaikams ir vieni kitiems pasakodavo įvairius būtus ir nebūtus nutikimus. Sakydavę, kad vidurnaktį dvyliktą valandą gyvuliai tvarte kalba.

Kūčių vakaras būdavo laikomas stebuklingu, jo metu jaunimas spėdavo ateitį. Kaip ir per adventą, burtai daugiausia būdavo apie gyvenimą, meilę ir derlių.

Iš stalo šieno ištraukto žolyno ilgio spėdavo, ar ilgas gyvenimas laukia. Taip pat sakydavo, kad reikia du kibirus spyna surakinti, o raktą pasidėti po pagalve, – kai eisi miegoti, susapnuotas būsimas vyras paprašys rakto spynai atrakinti.

Kito burto metu imdavo nuo Kūčių stalo riešutų saujelę ir klausdavo, ar pora, ar lyka (neporinis). Kas atspėdavo, pasiimdavo riešutus.

Iš poros ir ne poros spėdavo apie vedybas – jei porą riešutų ar kūčiukų paimdavo, bus vestuvės.

Varėnos rajone merginos Kūčių naktį būsimą vyrą stengėsi pamatyti žiūrėdamos į šulinį: jei šešėlį matydavo, bus vaikinas.

Iš Kūčių dienos dzūkai spėdavo orus. Jei saulėta, bus geri ir laimingi metai. Jei sninga dideliais kąsniais, kitais metais bitės labai daug medaus suneš. Jei lyja, metai bus derlingi, karvės daug pieno duos, bus daug sviesto ir sūrių.

Gardžiai iki soties privalgydavę, pakalbėdavę apie praėjusių metų derlių, sėkmes ir nesėkmes, aplankydavę sodą, pažadindavę bites aviliuose ir sudėdavę dideles viltis į ateitį žmonės išsiskirstydavo pailsėti.

Nors Kalėdų rytas šventas, ilgai miegoti būdavo nevalia, nes reikėdavo vykti į ankstyvąsias, auštant laikomas Bernelių mišias.

Bažnytinių apeigų iškilmingumas, kalėdinių giesmių grožis pirmajai Kalėdų dienai suteikdavo iškilmingumo ir šventumo.

Tikėta, kad Kalėdų rytą anksti kėlusiam ir darbai su gyvuliais, javais geriau, greičiau dirbsis. O žemdirbiui tinginystė – priešas, nes tuomet šeimynai teks badą kęsti.

Iš bažnyčios žmonės vykdavo į namus sėsti prie Kalėdų vaišių stalo. Rytą Kūčių stalo šiene ieškodavo grūdų – kokio javo grūdą rasdavo, tokių javų kitais metais reikėdavo sėti daugiausia, nes jų derlius bus gausiausias.

Visą šieną nuo Kūčių stalo dzūkai kruopščiai surinkdavo ir nunešę sušerdavo gyvuliams ir arkliams.

„Kalėdų ryto valgiai būdavo mėsiški, riebūs, sotūs. Per adventą prisipasninkavę dzūkai valgė daug“, – tvirtino R.Žumbakienė.

Dzūkijoje šventinėms vaišėms dažniausiai virė ir pirmiausia valgė kiaulės galvą ar tik pažandę su šutintais raugintais kopūstais, iš vakaro kepė bulvines bandas, kurias Kalėdų rytą gardžiai valgė dažydami į sviesto ir pieno ar spirgų padažą, krosnyje šutindavo riebią bulvių ar grikių košę, kepdavo bulvines dešras.

Ant stalo būdavo ir šaltienos, ir susuktos karkos, ir didelis dubuo varškės. Tikrų tikriausias Kalėdų valgis būdavo grikinė babka – pasaldinti grikiniai miltai, užmaišyti su rūgpieniu ir grietine.

Valgydavo ir Kūčių dieną keptus mielinius pyragus, ant pyrago tepė ir valgė iš „maslionkų“ – mušant sviestą susidarančių pasukų, miltų ir skrudinto cukraus išvirtą vapsvų medų. Valgydavo ir likusius Kūčių vakarienės valgius.

Pirmąją Kalėdų dieną dzūkai praleisdavo namuose, stengdavosi tik būtiniausius darbus dirbti, į svečius neidavo. Antrąją Kalėdų dieną kaimynai lankydavo vieni kitus, išvirdavo košės ar blynų iškepdavo.

Vakare, susibūręs į vieną pirkią, jaunimas šokius organizuodavo, drauge linksmindavosi.

Reikės:

Iš miltų ir pašildyto vandens užmaišykite tešlą, supilkite su cukrumi užpiltas mieles ir aliejų. Iš tirštos tešlos darykite volelius, juos supjaustykite mažais gabalėliais. Dėkite į miltais išbarstytą skardą ir kepkite krosnyje. Galima valgyti vienus arba su aguonpieniu.