Buvusi NHL žvaigždė atsimena tą dieną, kai prieš pusketvirtų metų užlipęs ant svarstyklių išvydo skaičių 117. Jis jautėsi beviltiškai – kilogramai kaupėsi, jokia dieta nelipo, pavalgius norėjosi ne judėti, o prigulti.
„Karjerą buvau baigęs, atsiguliau su vaikais ir vos ne verkti norėjosi galvojant, kaip baigti tą apsivalgymą. Ko jie nesuvalgo, pabaigiu. Kažką reikėjo daryti“, – sakė olimpinis čempionas D.Kasparaitis.
Tuo metu storosios žarnos vėžiu susirgo jo tėvas Valdas Kasparaitis, ir Darius rimtai pradėjo mąstyti, kaip gyventi sveikiau. Jis daug skaitė apie veganišką gyvenimo būdą – tai yra visiškai nevartoti gyvulinės kilmės produktų: mėsos, žuvies, pieno ir kiaušinių – ir nusprendė pabandyti.
„Anksčiau vakarais nieko negalėdavau daryti, nes jausdavausi toks pavargęs. Kai pradėjau valgyti tik augalinį maistą, devintą valandą vakaro sakau žmonai: einu dar prabėgsiu dešimt kilometrų, nes turiu tiek energijos.
Jei prieš dvidešimt metų apie tai būčiau žinojęs, galėjau žaisti ilgiau, be traumų ir geriau jaustis“, – savo namų virtuvėje pasakojo D.Kasparaitis, pasigaminęs veganiškus pietus: ryžius, virtus kokosų piene, su visų spalvų paprikomis, kopūstais, pakeptais grybais, veganišku parmezanu ir aliejumi.
Netikėta? Kaip gali galingas plačiapetis ledo ritulininkas, penkiolika metų NHL vadintas „nedraugišku vaiduokliu“, griaudavęs visus, pasipainiojusius ant ledo po kojomis, staiga gyventi misdamas vien salotomis ir kitokiais augaliniais produktais?
„Vis dar žaidžiu ledo ritulį, ir iš manęs draugai rūbinėje visą laiką juokiasi, sako, pavalgyk dešrytės“, – šyptelėjo D.Kasparaitis, su draugais Majamyje keturis penkis kartus per savaitę čiuožiantis ant ledo.
Bet ne vienintelis D.Kasparaitis sporto pasaulyje atrado energijos klodus veganiškoje mityboje. Mėsos ir pieno produktų bei kiaušinių yra atsisakę ir tokie atletai, kaip futbolininkai Lionelis Messi ir Sergio Aguero, tenininkės Serena ir Venus Williams, „Formulės 1“ lenktynininkas Lewisas Hamiltonas, kovotojas Nate’as Diazas.
Veganiška mityba būna kritikuojama, nes nevalgant mėsos, pieno produktų ir kiaušinių organizmui gali trūkti baltymų, kalcio ir vitamino B12. Bet D.Kasparaitis dėl to neišgyvena – jis kasdien vartoja daugybę įvairiausių papildų ir vitaminų.
„Mano kraujo tyrimai puikūs, jaučiuosi pilnas energijos, svoris nebesikeičia. Man patinka toks gyvenimo būdas“, – sakė D.Kasparaitis, pamėgęs ir maisto gamybą, nors anksčiau į virtuvę užeidavo retai.
Dabar jis mėgsta šeimininkauti ir rūpintis namais ir šeima. Kartu su žmona iš Švedijos Lisa Carrol jis augina dvylikametes dvynukes Liv ir Lily bei tris berniukus Marley (10 m.), Miles’ą (5 m.) ir Parkerį (3 m.). Netoliese gyvena ir 23 metų duktė Elisabeth iš pirmosios santuokos.
Rytą D.Kasparaitis veža vaikus į mokyklą, tada važiuoja treniruotis, paskui į darbą nekilnojamojo turto plėtros projektų įmonėje „Verzasca Group“.
„Aš kaifuoju, kad galiu kiekvieną dieną juos vežti į mokyklą ir paguldyti miegoti. Daug vaikų, nėra lengva, bet neįsivaizduoju, kaip galėčiau be jų gyventi“, – prisipažino D.Kasparaitis.
– Kodėl nusprendėte visiškai atsisakyti gyvulinės kilmės produktų ir tapti veganu?
– Mano kelionė į veganizmą prasidėjo maždaug prieš 3,5 metų. Visą sportininko karjerą turėjau problemų dėl svoriu. Vis keisdavau dietas, tai valgiau, tai nevalgiau, bet niekas neveikė. Kai vėžiu susirgo mano tėvas, labiau susimąsčiau apie sveikatą.
Daug skaičiau apie veganizmą ir pagalvojau, kodėl nepabandyti, nors anksčiau pats juokdavausi iš vieno vegano draugo lietuvio, su kuriuo žaisdavome ledo ritulį. Sakydavau, pavalgyk kokios mėsytės, gal mėsainio, nes visai išdžiūvai.
O kai pats nustojau valgyti viską, kas gyvūninės kilmės, pradėjau jaustis taip gerai, atsirado tiek energijos! Mane labai užkabino. Pradžioje nevalgiau tik mėsos, o paskui ir kitų produktų.
– Tačiau turbūt pradžioje nebuvo taip paprasta nustoti valgyti viską, prie ko esi pripratęs?
– Daug kas galvoja, kaip dabar reikės gyventi. Bijo, kad nebebus ką valgyti, jei negalima mėsos ar kiaušinių. Bet Amerikoje lengva pereiti prie veganinės dietos, nes čia daugybė produktų turi pakaitalų.
Mėsą gali keisti veganiška dešra ar veganišku mėsainiu ir pasikepti ant grilio ar keptuvės. Nesakau, kad kasdien – tai irgi nebūtų sveika valgyti žmonių sugalvotus perdirbtus produktus. Bet kartą per mėnesį galima.
– Būna, kad nustoję valgyti mėsą žmonės nepasidaro sveikesni, nes tada pradeda valgyti per daug cukraus ir miltų.
– Aš irgi vienu metu pradėjau valgyti daug baltyminių veganiškų batonėlių ir gerti visokių veganiškų gėrimų. Vėl pradėjau pūstis. Aišku, kad cukrus yra didžiausias priešas, ir jo atsisakyti man sunkiausia.
Jeigu nesąmones valgysi, nesvarbu, ar esi veganas, ar ne, nieko iš to gero.
Svarbiausia valgyti daug daržovių, vaisių ir kitokių augalinės kilmės produktų, bolivinių balandų, galima ryžių pasigaminti.
– Ar netrūksta maisto, su kuriuo užaugote Elektrėnuose, – mėsos, dešros, sūrio?
– Vaikystėje, jei gaudavome daktariškos dešros su pomidoru, tai būdavo gerai, o jei rūkytos arba skilandžio – tai šventė. Duodavo tik per Naujuosius metus.
Valgydavome su sese ir grietinės su cukrumi, ir pritrupintos duonos su vandeniu ir cukrumi. Ir vadindavome „čiupka“ – tais laikais tai buvo desertas.
O daugiausia valgėme bulvių. Kai atvažiuoju į Lietuvą dabar, sesė bando gaminti veganiškus cepelinus. Aišku, pasiilgstu lietuviško maisto, bet galima bulvinius blynus išsikepti naudojant kiaušinių ir pieno pakaitalus.
Taip gali ir bandeles keptis, ir net kruasanus.
Kai klausia, ar sunku tapti veganu, sakau – gali pradėti tik nuo mėsos, valgyk žuvį ar kiaušinius. Kiekvienam savo – stebuklų nėra.
Aš būdamas veganas jaučiuosi gerai, o kitas porą metų jaučiasi blogai ir vėl sugrįžta prie mėsos. Kiti valgo tik mėsą, kaip Dainius Zubrus, ir jaučiasi gerai.
Jis iš manęs juokiasi, važinėja į medžioklę ir valgo briedieną. Aš jam bandau aiškinti, kad taip nesveika, ir šiaip negalima gyvūnų šaudyti. Bet viskas nuo žmogaus priklauso.
– Ar jūs laikotės veganiškos filosofijos ir kitose gyvenimo srityse – nenaudojate odos, kovojate už gyvūnų teises?
– Neturiu nieko odinio, nes pinigų neturiu. (Juokiasi.) Anksčiau nešiojau odinę striukę, dabar viskas iš plastiko.
Diržo odinio nereikia, nes esu storas, o batai Majamyje – tik šlepetės. (Juokiasi.)
Apie gyvūnus anksčiau niekada nesusimąstydavau, bet dabar įsigilinau ir pamačius, kaip karves į galvą šaudo ir gyvas pjausto, neatrodo tai žmoniška.
Man patinka taip gyventi, ir jei kam nors įdomu, galiu pasidalyti žiniomis. Bet žinau, kad kitam viskas pasirodys kitaip.
Kaip dabar JAV rinkimuose – jei patinka Donaldas Trumpas, tai Joe Bidenas – pats blogiausias, o jei atvirkščiai, tai jiems tas kitas atrodys kvailas. Tas pats ir dėl dietų. Kam įdomu, pasiskaitys, o kiti prirašys visokių nesąmonių komentaruose.
– Ar pilvas užaugo tik pabaigus karjerą, ar visada buvote linkęs pilnėti?
– Kai atvažiavau į Ameriką devyniolikos metų, svėriau apie 90 kilogramų. Po pirmojo sezono – jau šimtą. Ar Amerikoje maisto daugiau, ar jis kaloringesnis, bet visada kovojau su svoriu.
Amžinai save smerkdavau, mintyse žinojau, kad reikia mažiau valgyti ir daugiau lakstyti, nes mūsų svorį tikrindavo.
Kai baigiau karjerą, svėriau 100 kilogramų, bet po to vienu metu svoris buvo per 120.
Nežinojau, kaip tai sustabdyti, nes negėriau alkoholio, nebaliavojau, kasdien treniravausi, laksčiau, bet svoris augo ir augo. Kai nustojau valgyti mėsą, nesisvėriau tris mėnesius.
Kartą nuėjau į parduotuvę, ten buvo svarstyklės. Užlipau ir apakau: nieko sau, numečiau dešimt kilogramų!
Apėmė toks geras jausmas. Taip svoris krito ir krito, kol sustojo ties 95 kilogramais, ir dabar nei į viršų, nei žemyn.
– Kokių dietų bandėte laikytis dar žaisdamas NHL?
– Esu bandęs visai nevalgyti angliavandenių, visai nevalgyti po šeštos valandos vakaro, po septintos vakaro, viską bandžiau. Manau, kad kiekvienas žmogus ką nors bando, bet man labiausiai tiko veganiškas būdas.
Vis dėlto esu sportininkas ir man reikia drausmės. Jei galėsiu truputį to ir ano, tai tuoj pradėsiu valgyti cepelinus, o po to vėl viską iš eilės. Dabar nereikia galvoti apie jokias dietas, nes veganų maistas nekaloringas, galiu valgyti kiek tik noriu nuo 12 iki 20 valandos.
Šešiolika valandų išeina tarsi badavimas, man tai duoda energijos. Einu į sporto salę be pusryčių, bet aš nevalgęs jaučiuosi geriau. Turiu porą draugų, kurie kartais nevalgo po penkias dienas, bet laisvai kilnoja štangas ir bėgioja.
– Ar šitaip puikiai jautėtės nuo pat pradžios, vos tik pradėjęs naują dietą?
– Pradžioje, kol valėsi organizmas, ir pilvą skaudėjo, ir galva svaigdavo. Bet paskui visa tai praėjo. Organizmas priprato. Geriu labai daug vitaminų, kasdien apie dešimt tablečių.
Pasidomėjau, ko reikia: ir cinko, ir geležies, ir magnio, ir B grupės vitaminų, ir specialių multivitaminų veganams. Visus geriu jau trejus metus. Mano visi kraujo tyrimai puikūs. Dabar manau, kad taip maitinsiuosi visą gyvenimą.
– Bet dažnai manoma, kad be mėsos neužsiauginsi raumenų, nebūsi stiprus ir atletiškas. Ar sumažėjo raumenų masė?
– Aišku, kai numeti svorio, atrodai lieknesnis. Tačiau raumenų tikrai turiu, sportuoju dar daugiau nei anksčiau, nes tiek turiu energijos. Prieš mūsų pokalbį nubėgau dešimt kilometrų, anksčiau bėgiodavau po dvidešimt.
Yra daugybė sportininkų, kurie valgo tik augalinį maistą ir puikiai jaučiasi. Nesąmonė, kad be mėsos neaugs raumenys. Energiją gauname ne iš baltymų, o iš angliavandenių, kurių veganiškoje dietoje yra daugiausia.
Dabar internete gali susirasti visko, ko reikia, kaip taisyklingai maitintis veganiškai.
– Ar nebūna problemų pavalgyti išėjus į miestą su draugais, restoranuose?
– Būna, kai turiu paprašyti, kad į salotas nedėtų, pavyzdžiui, vištienos, nors dabar daug kur gamina veganiškus patiekalus. Bet neseniai buvau restorane, kur nebuvo nieko – tai paprašiau ir man paruošė makaronų su trumais, bet be sviesto, o su brangiu aliejumi – buvo labai skanu. Kai viešėjau Lietuvoje, pagamino salotų su agurkais ir ridikėliais.
– Kitiems atrodo, kad nuo tokių salotų sotus nebūsi.
– Kai taip valgai, jautiesi labai gerai. Jauti, kad gyveni, kaip gauni energijos. O bulvėmis ir mėsa tik apsivalgai ir eini miegoti.
– Išmokote skaniai gaminti, koks dabar jūsų firminis patiekalas?
– Bolivinių balandų salotos! Pradžioje kruopas apkepu, paskui įdedu daug įvairių daržovių, užpilu trumų aliejumi, pabarstau veganišku parmezanu, pripjaustau avokado, kartais pridedu veganiškų spirgučių dėl traškumo, dar riešutų. Tikrai skanu!
Namie gaminu daug humuso iš avinžirnių, dar verdu labai skanią lęšių sriubą, kepu veganišką picą, kartais veganiškų dešrelių. Kai manęs klausia, ką aš valgau, sakau, o ką valgo kiti? Visą laiką tą pačią mėsą arba žuvį.
– Ar jūsų vaikai taip pat maitinasi tik veganiškai?
– Ne. Mano vaikai valgo labai blogai. Bandau juos maitinti sveikai, bet su jais sunku. Žmona mėsos nevalgo, bet vaikams padaro švediškų kukulių ar pakepa dešrelių su pomidorų padažu. Daržovių vaikai nelabai mėgsta.
Manau, kad paaugę patys supras, kaip ir ką valgyti.
Majamyje yra daug lietuviškų produktų, tad perku jiems lietuvišką sūrį, lietuviškus „Dadu“ ledus. Atsimenu, kaip pats vaikystėje norėdavau ledų. Tėvai nupirkdavo retai, ir aš visada maldaudavau sesės man truputį palikti.
Prieš veganizmą aš savo vaikų ledus irgi pabaigdavau. Jie patirpę pasidaro minkšti, tas paskutinis kąsnis iš vaflinio indelio primindavo vaikystę. Bet dabar nebevalgau.
– Gal daugiau mesti svorio jau nebereikia, esate patenkintas savimi?
– Aš noriu iki 50-ojo gimtadienio atrodyti labai gerai. Turiu dar porą metų pasiruošti. Dar noriu sužaisti Lietuvos rinktinėje – niekaip negaliu savyje užmušti sportininko.
Neseniai sakiau D.Zubrui – gal dar pažaidžiam rinktinėje, jis pritarė – kodėl gi ne? Man ledo ritulys yra svarbiausia. Labai mėgstu tą sportą ir kiekvieną savaitę čiuožiu.
Tai man natūralus dalykas, paprakaituoju ir po treniruotės patiriu gerų emocijų.
– Kai Majamyje kalbėjomės prieš jūsų keturiasdešimtąjį gimtadienį, daug mąstėte apie vidinę ramybę, kaip norėjosi save pažinti ir pakeisti. Ar pavyko?
– Pavyko. Praėjo beveik dešimt metų. Manau, kad žmogus visą laiką turi keistis – sunku tiems, kurie visą gyvenimą laikosi vieno požiūrio ir nieko kito nenori girdėti.
Aš keičiuosi dėl savęs. Norėjau būti geresnis vyras, geresnis tėvas, mažiau nervintis. Sunku, bet jei to nesieksi, geriau nebus. Man nepatiko, kai anksčiau neturėjau kantrybės ir staigiai užsidegdavau, galėdavau užrėkti ir visus pasiųsti į vieną pusę.
Anksčiau buvo daugiau pinigų, bet ramybės – mažiau. Kažkur lėkdavau, bėgdavau, iš Švedijos – į Londoną, bet vis tiek visą laiką atsirasdavau ten pat, nes nuo savęs nepabėgsi. Aš norėjau būti geresnis žmogus ir gyventi teisingai – neapgaudinėti, neįžeidinėti, nerėkti ant vaikų, nekišti jiems savo idėjų.
Norisi, kad visi šeši taptų olimpiniais čempionais, bet to nebus. Nervina, kad jie kartais nieko nenori daryti, nelaksto po dešimt kilometrų per dieną, neina į kiemą žaisti krepšinio ir futbolo, neplaukioja baseine kas penkias minutes, netinkamai maitinasi.
Bet vaikai yra vaikai, juos reikia palaikyti. Svarbiausia – mylėti. Šeimose, kur daug meilės, užauga normalūs žmonės. Mano tėvai mane mylėjo, bet viskas buvo kitaip, nes išvažiavau vienas gyventi į Maskvą 14 metų. Dabar net sunku suvokti. Aš nežinojau, kaip suaugti.
– Bet, nepaisant to, patekote į NHL, o ten po kelių sezonų susivokėte visiškai negerti alkoholio, siekti aukštumų ir padarėte nuostabią karjerą.
– Taip, gal čia ir Dievas padėjo, nes nerealu užaugti Lietuvoje, kur ledo ritulio beveik nėra, ir tapti ledo ritulininku, papulti į Rusiją, kur niekas neprižiūrėjo, pačiam suprasti, kad kas antrą dieną gerti yra negerai, gauti pusę milijono dolerių, kai tau devyniolika, ir tu atvažiavai iš Sovietų Sąjungos.
Mokiausi po truputį, ir man labai pasisekė, kad dabar puikiai jaučiuosi, kaifuoju nuo to, kad galiu kiekvieną dieną vaikus vežti į mokyklą ir paguldyti miegoti.
Darbe irgi esu atsakingas už daug ką, jau pastatėme du objektus, dabar statome dar vieną gyvenamąjį namą Majamyje.
Bet man norisi grįžti į ledo ritulį – pradėti treniruoti. Gal dar tapti gyvenimo treneriu – padėti jauniems sportininkams, kad jie nekartotų mano klaidų, kai netaupiau, skyriausi, baliavojau, gyvenau tik ta diena. Jei galėčiau padėti sportuojantiems profesionaliai, būtų labai malonu.
