Įkūrę armėniškos virtuvės namus jie supažindina su tolimos šalies kulinarinėmis tradicijomis.
Kavinę pavadino žmonos vardu
Simonianų šeimą į Lietuvą atginė gamtos stichija.
1988-ųjų gruodį Armėniją užklupęs žemės drebėjimas sugriovė trečdalį šalies pastatų. Kai kuriuos miestelius nušlavė nuo žemės paviršiaus, ketvirtis milijono gyventojų liko be pastogės.
Po šios nelaimės Susana ir Gračikas atsidūrė Rygoje, vėliau nutarė ūkininkauti Lietuvoje, į Lietuvą taip pat atsikėlė Susanos motina, jos brolis su šeima.
Susana puikiai žino, kad kelias į vyro širdį eina per skrandį. Todėl moteris stengėsi ne tik skaniai valgydinti savo šeimą, bet ir įkurti kavinę, kurioje būtų jauku lyg namuose.
Tačiau išrinkti prie greitkelio Vilnius–Panevėžys esančios kavinės pavadinimą ji patikėjo sutuoktiniui Gračikui, o jis ilgai negalvojo – išrinko žmonos vardą. Ir sėkmė nenusigręžė.
Sėkmę pelnė šašlykai
Kavinė „Suzana“ ėmė kepti šašlykus, kurie mėgstami tiek Armėnijoje, tiek Lietuvoje, nors mūsų šalyje pagal populiarumą šašlykai turbūt užima antrą vietą po cepelinų.
Šašlykai dažniausiai valgomi su lavašu ar ryžiais.
Lietuvoje yra žinoma apie 100 receptų, kaip patiekti bulves, o Armėnijoje sukurta daugiau nei 100 įvairių šašlykų paruošimo būdų. Ši tolima šalis išsiskiria patiekalų įvairove.
Dar vienas bruožas, jungiantis Armėnijos ir Lietuvos nacionalinę virtuvę, yra natūralūs produktai.
„Lietuviai, kaip ir armėnai, vertina natūralius produktus, valgo kepsnius ir šašlykus, tai rodo, kad mūsų tautos turi daug panašių bruožų“, – įsitikinusi Susana.
Armėnijoje ypač paplitę ėrienos, kiaulienos ir jautienos šašlykai gaminami su pipirų, kmynų, kalendrų ir svogūnų pagardais, tai jiems suteikia nepaprastą skonį.
Kepsniai gardinami tik žolelėmis
Armėnų tradicijas puoselėjančioje kavinėje taip pat verdami į vynuogių lapus susukti balandėliai, kepami pyragėliai kutabiai, kurie savo forma šiek tiek panašūs į čeburekus, bet yra įdaryti aviena ir jautiena.
Kepsniui marinuoti armėnai nenaudoja skonio stipriklių, taip pat specialios druskos, skirtos mėsai minkštinti, todėl Susana renkasi tik prieskonines žoleles.
Armėnijoje, kaip ir kitose Kaukazo ar Vidurinių Rytų šalyse, mėgstamos petražolės, česnakai, mairūnai, raudonėliai, šafranai, rozmarinai, čiobreliai, kmynai, anyžiai, tačiau svarbiausios yra kalendros ir bazilikai.
Kad jų nepritrūktų šaltuoju metų laiku, kavinės „Suzana“ darbuotojai ruošia atsargas žiemai – prieskonines žoleles supjausto ir užšaldo.
Balandėliams – vynuogių lapai
Vynuogių lapai gali būti taip pat fermentuojami žiemai. Jie naudojami armėniškiems balandėliams – dolmai.
Šiam patiekalui tinka ir Lietuvoje augančios vynuogių rūšys. Jos atsparios šalčiui, bet lapai sukaupia mažiau kvapiųjų medžiagų nei vynuogės, augančios Armėnijoje.
Susana pasakojo, kad nėra sunku fermentuoti vynuogių lapus.
Iš pradžių juos reikia aplieti verdančiu vandeniu arba galima trumpam panardinti į puodą su karštu vandeniu. Taip paruoštų lapų tūris sumažėja keliskart.
Tada juos galima susukti ir sudėti į stiklainį, įpilti sūdyto vandens ir laikyti stiklainį šaldytuve.
Susuktus vynuogių lapus galima ir džiovinti, tačiau ruošiant balandėlius tokius lapus iš anksto reikėtų išmirkyti.
Nuo peršalimo ginasi aštria sriuba
Armėniški valgiai yra ne tik atgaiva sielai, bet ir nauda kūnui.
Sunegalavus, pajutus pirmuosius persišaldymo požymius armėniškos virtuvės receptai gali netgi pagydyti, pavyzdžiui, aštri sriuba charčio verdama iš jautienos, o Simonianų šeimoje įprasta verdant charčio sriubą įberti net 10 skirtingų prieskonių. Įpylus į lėkštę charčio sriubos ji dar paskaninama šviežiomis kalendromis.
Charčio sriuba – puiki priemonė apsisaugoti nuo virusų, aštrūs prieskoniai padeda sušilti, gelbėja ir tada, kai užkimsta balsas.
Tokios sriubos niekada nepritrūksta kavinės valgiaraštyje.
Kad sriuba būtų kvapi, Susana patarė iš pradžių apkepti daržoves su svogūnais, o tik tada viską sudėti į puodą ir įpilti mėsos sultinio.
Šiek tiek švelnesnio skonio yra chašlama – tiršta sriuba, todėl gali būti vadinama troškiniu, tik vietoj pomidorų naudojamos bulvės. Jei chašlama verdama kaip troškinys, daržovės sluoksniuojamos su mėsa.
Į ruošiamą troškinį nereikia papildomai įpilti nei vandens, nei vyno, alaus ar aliejaus.
Lankytojai jaučiasi kaip namuose
Jei Susana galėtų atsukti laiką atgal, tikriausiai vis tiek negalėtų išsiversti be kavinės. Ji tikino, kad tai – jos vieta.
Simonianų šeima ne vienus metus puoselėja ir kavinės aplinką, čia auga daug dekoratyvinių augalų, įrengtas dirbtinis krioklys, o milžiniškuose vazonuose auga agavos, kurios jautrios šalnoms.
Bet ne žydintys gėlynai, o kavinės lankytojai labiausiai pamalonina Armėnijoje gimusios Susanos širdį, nes atsisveikindami jie prisipažįsta, kad čia pasijuto kaip namie.
Tačiau pradžia buvo sunki – keletą metų sutuoktiniai negalėjo svajoti apie jokias atostogas. Susanos vyras Gračikas dirbdavo kavinėje nuo ryto iki vakaro.
Vyras buvo taip įgudęs, kad jam nereikėdavo kavinėje netgi svarstyklių, mėsos kiekį galėdavo atspėti iš sunkumo pojūčio rankose. Nuojauta, kuri yra labai svarbi kiekvienam virėjui, jo niekada neapgaudavo.
Prisimindamas šį etapą vyras pasakojo, kad tuo metu jis ne tik kepdavo ant grilio avieną, bet ir atlikdavo visus ūkio darbus.
Iš lavašo gamina gausybę skanėstų
Daug daržovių ir prieskoninių žolelių Simonianų šeima užsiaugina netoli kavinės esančiame ūkyje, netgi armėnišką duoną lavašą kepa patys.
Apie lavašą – minkštą neraugintą duoną ne veltui sukurta įvairių legendų. Jis ruošiamas iš vandens, miltų ir druskos, gali būti dedama sezamo ar aguonų grūdelių. Tradiciškai tešla suminkoma į plokščią blyną ir šaunama į krosnį.
Ką tik iškeptas lavašas būna minkštas, tačiau greitai kietėja ir tampa trapus. Į lavašą sukami kebabai, iš jo daromi sumuštiniai.
Kepti lavašą yra ne vienos moters darbas. Dažniausiai Armėnijoje tai atlieka kelių kartų moterys: vienos jų užmaišo tešlą, kitos prižiūri, kad ji subręstų, o labiausiai patyrusiai tenka svarbi užduotis – kuo ploniau iškočioti tešlą ir kepti.
Kuo lavašas plonesnis, tuo greičiau jis išdžiūsta. O tai labai svarbu, kad armėniška duona nesupelytų ir būtų tinkama valgyti.
Jei lavašas tinkamai saugomas, pavyzdžiui, šaldytuve, jį galima valgyti netgi ištisus metus.
Kol lavašas negauna drėgmės, tol jam negresia pelėsis.
Iš lavašo galima paruošti įvairių suktinukų su lašiša, varškės įdaru – tai puikus užkandis.
Iš lavašo paplotėlių kepamas netgi sluoksniuotas obuolių pyragas. Pavyzdžiui, išlydytu sviestu galima suvilgyti atskirus lavašo lapus ir sluoksniuoti su iš anksto apkeptais obuoliais su cinamonu.
Kelis tokius sluoksnius sudėjus į pyragui skirtą formą reikia bent 20 minučių kepti orkaitėje. Iškeptą lavašo pyragą galima pabarstyti cukraus pudra.
Dar vienas mėgstamas Susanos šeimos valgis, kuris patiekiamas pusryčiams, yra kiaušiniai, įmušti į lavašą, pabarstyti tarkuotu fermentiniu sūriu bei žalumynais.
Tokį blyną reikia suvynioti ir apkepti iš abiejų pusių.
Susanai ir jos vyrui Gračikui Armėniją primena ir šios šalies saldumynai.
Vienas populiariausių yra baklava – iš graikinių riešutų, migdolų ir medaus kepamas sluoksniuotas pyragas. Kartą paragavus baklavos jos skonis įsimenamas visam gyvenimui.
