Sakote, kas gali nutikti per dvejus metus? Dveji metai veiklos viešajame maitinime – didelis laiko tarpas. Ne visoms įstaigoms pasiseka įsitvirtinti, o įsitvirtinusioms ne visada pavyksta išlaikyti aukštą lygį.
Nesuklysiu teigdamas, kad per pastaruosius porą metų daugelis kavinių ar restoranų ženkliai padidino kainas.
Kadangi per tą laiką, kol nebuvome, interjeras „Klumpėje“ nepasikeitė, pereikime prie kainų. Jos kilo, bet gal tik apie 10 proc., ir tai ne visų patiekalų ar gėrimų.
Ir tada, ir dabar žvelgdamas į kainas negaliu nuslėpti nuostabos. Jos išties mažos.
Nors ir žinau, kad porcijos čia didelės, vis tiek negaliu susilaikyti neužsisakęs daugiau. Puikiai suvokiu, kad jau po sriubos silkė sunkiai tilps, bet visgi užsakau dar ir kepsnį „Ąžuolas“. Žodžiu, šventė turi tęstis, tad prie karališkų blynelių, kuriuos užsisakė Katinienė, papildomai užsakau ir cepeliną.
Kaip ir prieš porą metų, taip ir dabar užsakant kepsnį papildomai daržovių prie kepsnio galite paprašyti nemokamai. Suprask – salotų ir taip dedama, bet jei nesi joms abejingas ir nori daugiau, tai prašom dar papildomai ir nemokamai.
Gera idėja turintiems draugų veganų. Atsivedate, ir kol valgote kepsnį, jie salotomis iš jūsų lėkštės vaišinasi nemokamai...
Kadangi atvykome be veganų, papokštavau papildomai paprašydamas morkų maišelio, kurį nurodžiau nunešti tiesiai prie mašinos.
Pokštai pokštais, bet porcijos čia tokios didelės, kad bandymas įveikti sriubą, silkę ir kepsnį iš manęs pareikalavo didelių pastangų. Tiesa, dar ir cepelinas.
Aitriųjų paprikų sriubos kaina – 2,50 euro. Ar man teko kažkur valgyti tirštesnę ir dar su tokia gausia sūrio kepure? Manau, kad neklystu. Net jei kažkas ir patiekė kažką panašaus, tai kainavo daugiau nei 4 eurus.
Pažvelkite į silkę – o ji kalba pati už save. Tiesa, jos kaina – tik 3 eurai.
Tik į cepeliną buvo liūdna žiūrėti. Grietinėje prigulęs jis lyg ir bandė sufleruoti, kad katinai krito į dietą ir vengia spirgučių. Nė velnio. Katinai kaip tik žiemai linkę kaupti riebalus. Deja, „Klumpė“ ar alksnio pritrūko kiaulei parūkyti, ar pačios kiaulės niekaip nesisekė pagauti, bet tądien prie cepelinų galėjo pasiūlyti tik grietinę arba grybų padažą. Kadangi pievagrybis man ne grybas, cepelinas mėgavosi tik grietinės draugyste.
Kol Katinienė džiaugėsi jai patiektais karališkais blyneliais, aš svarsčiau, ar nereikia prisistumti dar vieno stalo, nes akeliavęs „Ąžuolo“ kepsnys užėmė beveik pusę jo.
Manau, visi puikiai žinote, kokio dydžio būna šeimyninės picos, tad puikiai suprasite, ką noriu pasakyti teigdamas, jog kepsnys „Ąžuolas“ gali drąsiai pretenduoti į šeimyninio kepsnio titulą. O norint perteikti paties kepsnio skonį bei dydį, jį būtų galima lyginti su milžinišku mėsainiu, kuriame bandelę ir mėsos paplotėlį atstoja paniruota kiaulienos nugarinė, o jos viduje – smulkintas sūris ir karšto rūkymo kumpis.
Prie kepsnio patiektos daržovės atrodė taip, lyg jas tarkavo prieš man patiekiant. Standžios, nesukritusios ir nepavandenijusios nuo nuobodžiavimo laukiant keletą dienų, kol jų prireiks. Kepsnys kainavo 5,50 euro.
Jei tarp jūsų yra mėgėjų gerai priritinti skrandį ir svarbiausia – skaniai, jums reikia važiuoti į „Klumpę“.
O jei turite mikroautobusiuką ir nesugalvojate, kur jį panaudoti, siūlau verslo planą – organizuokite ekskursijas į kavinę „Klumpė“. Norinčių nebrangiai ir skaniai pavalgyti buvo visais laikais, tad klientų netrūks.
Antrą kartą iš eilės vertinu „Klumpę“ 5/5.
Tikiuosi, kad kavinė ir toliau neskubės didinti kainų, o po poros metų kepsnys „Ąžuolas“ kainuos ne daugiau nei 6 eurus.
