Tiesą sakant, Palanga skalbiama piktais liežuviais ne visuomet pelnytai. Kažkada esu rašęs, kad tai ideali vieta studijuoti Lietuvos demografinius pjūvius. Nori vienos Lietuvos? Prašom, pasivaikščiok po J.Basanavičiaus gatvę (garbės žodis, daktaras Jonas Basanavičius, jei būtų žinojęs, kas dėsis jo vardu pavadintoje promenadoje, tikrai būtų pasilikęs Bulgarijoje ir kojos atgal į Lietuvą nebūtų kėlęs). Nori kardinaliai priešingos? Ženk link Birutės alėjos ir į parką. Nori dar trečios, nei šiokios, nei tokios? Prašom, priešinga Vytauto gatvės pusė, vis tolstant nuo miesto centro ir artėjant link „Vanagupės“.
Ir tik vienas dalykas vienija šias visas po Palangą išsimėčiusias Lietuvas – restoranų daug, o pavalgyti kur padoriai kaip ir nėra. Galima, aišku, rinktis „Pušų paunksnėje“ arba „Palanga SPA“, tik ten kainos barasi su netgi artipilne kišene. Galima eiti į „Ramybę“, jau vien dėl tenykščio šeimininko Arvydo, kuris yra ne tik kad ne šios planetos, bet netgi ne šios galaktikos rezidentas. Galima dar barščių pasrėbti „Ukrainietiškoje virtuvėje“. Na, dar į „Onorę“, kuris vienintelis ilgą laiką priminė gastronomines revoliucijas, vykstančias kitose Lietuvos vietose, tačiau atkakliai aplenkiančias Palangą. Ir dar papusryčiauti į „A-petit“. Ir tikrai viskas, sąrašas gedulingai užsibaigia.
Mat visur kitur gausi tą patį bet kokiam neišrankiam skrandžiui sukurtą rinkinį. Jame bus cepelinai, bulviniai blynai, koks „Kijevo“ kotletas, kokia pica ir dar kokie nors kooperatyvų epochos priešaušriu dvelkiantys karbonadai. Ir tikrai tos epochos neprimenantis kainininkas.
Todėl bet kokia mitybos naujiena Palangoje, jeigu tik ji negraso masiniais apsinuodijimais ir kitokiais kulinariniais genocidais, – dalykas, sveikintinas audringais aplodismentais.
Panašiai norėjosi prapliupti nuėjus į ką tik atidarytą restoraną-barą „4“. Įsikūręs jis pačioje Vytauto gatvėje, 96-uoju numeriu paženklintame pastate, taigi pavojingoje kaimynystėje šalia J.Basanavičiaus gatvės. Tačiau dėl kažkokių akustinių fenomenų nuo ten sklindančios Katunskytės čia negirdėti, o tai jau savaime didelis privalumas.
Drūčiai padirbėta su interjeru – įėjai ir kažkaip užmiršai, kad esi Palangoje, nes tokie patys stalai, baras, indai visai sėkmingai galėtų gyvuoti sau kur nors Amsterdame, Hamburge ar tame pačiame Vilniuje.
Kitas privalumas – be galo draugiškas personalas. Toks draugiškas, kad visas padavėjas ir barmenus būtų galima sukarpyti mažais gabaliukais ir pardavinėti vaistinėse vietoj kompreso. Vienas jaunas barzdukas, atradęs laisvesnę minutę, netgi pačiupo mūsų draugų pirmokę nuo staliuko ir leidosi su ja į gatvę medžioti pokemonų. Grįžo abu patenkinti, o dar labiau patenkinti buvo tėvai, nes mažajai neteko nuobodžiauti.
Nuobodžiauti neteko ir mums. Kadangi personalas draugiškas, tačiau dar gana išsižiojęs. Kitaip tariant, entuziazmas ne visuomet atperka kompetenciją. Žinoma, gali viską nurašyti pirmosioms darbo savaitėms, tačiau bent jau virtuvės procesus reikia išmokti valdyti. Trūksta žmonių, atsiduso šeimininkai, kuriems buvo pabaksnota, kad mūsų draugams vanduo vėlavo pusvalandį, o kai kurių patiekalų teko laukti valandą.
Bet vėlgi, dar kartą pabrėšiu, kai tau maloniai ir nuoširdžiai šypsosi, gali atleisti ir tokį faktą, kad kitądien atėjus vėlyvų pusryčių mums nebeliko „Benedikto kiaušinių“. Nors būtent dėl jų ir trenkėmės per visą Palangą. Restoranas atidaromas 11 valandą, sekmadienio pusryčiai baigiasi 14 valandą, mes atėjome dvyliktą, o kiaušinių jau nebėr. Arba vištos nepasistengė, arba virtuvė apsiskaičiavo.
Tuo tarsi norėtųsi skundų kertelę uždaryti, nes maistui neturėjome jokių priekaištų. Tuno tartaras puikus, burata – ideali, ėriukų šonkauliai tirpstantys burnoje, žaliųjų žirnelių gaspačas – gaivus ir vylingas, žodžiu, virėjas, beje, atsivežtas iš Vilniaus, pasistengė.
Tik dvi pastabos – anties krūtinėlę galėtų nuimti nuo ugnies bent pora minučių anksčiau, nes rausvumo joje jau buvo mažokai. Ir velniop meskit krevetes tiek nuo tuno tartaro, tiek atskirame patiekale. Visi kiti valgiaraščio stebuklai šnekasi su tavimi, pasakoja skonio istorijas, o krevetės – apie nieką. Negali sakyti, kad neskanios, tačiau tokios be charakterio, jų nepasigestų niekas.
Vakarais šis restoranas virsta baru, ir atsakingai galiu pareikšti, kad su įvairiaspalviais buteliais pasistengta. Bent jau vyno korta, nors ir neilga, daug geresnė nei 99 procentuose Palangos užeigų.
Velnias žino, kaip seksis Aurelijui ir Dovydui, šios netipiškos Palangai vietos šeimininkams, kurie užsibrėžę dirbti kiaurus metus, ne tik vasarą.
Norisi, kad būtų viskas gerai. Jau vien todėl, jog bus įrodyta, kad Palangoje gali veistis ne tik karbonadų konvejeriai, o ir normalūs restoranai, dalinantys ne tik kalorijas, bet ir malonumą.
