Tokiuose būreliuose, mano naujokas, žmonės nieko daugiau ir nekalba, tik liežuviu glamonėja ką tik paragautą tūkstantisdevynišimtainioliktų bordo, kurį sugeba aptarinėti ištisas valandas.
Tikrovė daug paprastesnė ir vaišingesnė. Vyno entuziastai yra tokie patys mirtingieji kaip ir kiti, didelę dalį savo degustacijų skiriantys paskaloms, valdžios kritikai ir augančių atžalų nuotraukoms.
Tačiau jeigu toji baimė būti nutrenktam į vyno puspročių susirinkimą tokia paniška, tokia šaldanti šonkaulius ir stingdanti pėdas, pateiksiu kelis literatūrinius patarimus, kaip tokioje kompanijoje sublizgėti kaip įdomiam pašnekovui, tauriam eruditui ir ateities asmeninių kvietimų nusipelniusiai ypatai.
Kaip pigiausiu ir trumpiausiu būdu išsisukti iš keblių degustacinių situacijų, jau esu rašęs, todėl tik pakartosiu vieną pagrindinę taisyklę, kuri akimoju pavers jus visai pakenčiamu vyno kritiku (maždaug tokiu, kokį netgi kviečia rašyti į regioninę ir nacionalinę spaudą, o kartais netgi į portalus). Toji burtų frazė yra: „Jam dar reikia pakvėpuoti.“ Bet kokį vyno ginčą ji nužudo efektyviau nei Voldemorto „Avada Kedavra“, nes dar negimė šioje žemėje žmogus, kuris prieštarautų tam, kad vynui reikia pakvėpuoti.
Viena fraze ilgos pauzės bendraudamas neužkiši, todėl, šekit, kelios temos ir faktai, kurie toliau padės jums virsti vyno draugijos siela.
Kinas. Būkime atviri, šiais laikais žmonės jeigu ir skaito knygas, tai dažniausiai tas, pagal kurias statomi filmai ir serialai. O perskaitę didžiai nustemba, kad jose ne viskas taip, kaip pasirodė režisieriui. Todėl tikėtina, kad ir mūsų vyno būrelyje bus daugiau žiūrinčių nei skaitančių žmonių.
Praneškite visiems, kad po kuklius 12 milijonų dolerių kainavusio „Klystkelių“ („Sideways„) debiuto (per pirmą savaitgalį vos 200 tūkstančių dolerių) šis filmas apie du draugus, išsiruošusius po Kalifornijos vynuogynus, uždirbo 71 milijoną. Tai čia Holivudui. O kiek jis uždirbo vyno pramonei, niekas ir suskaičiuoti negali, nes būtent po filmo herojaus Mailso riksmo: „Jeigu kas nors užsisakys „Merlot“, viskas, aš išeinu. Aš nekenčiu „Merlot“!“ visa Amerika susirgo vėlyva nervinga meile ’Pinot Noir’, kuri, kaip žinoma, yra gležnesnė uoga, o jeigu gležnesnė, tai ir brangesnė, o jeigu brangesnė, tai suprantat, apie ką aš čia?
Patręšę dirvą tokiu finansiškai enofilišku atradimu praneškite, kad prancūzų atsakas šiam filmui „Šventa meilė“ („Saint Amour„) yra totalus mėšlas jau vien dėl to, kad ten vaidina Gerard’as Depardieu, kuris gal ir išlaka 14 vyno butelių per dieną, tačiau tikrai nesugeba jo pats pagaminti bent kiek priimtino, o ir kaip aktoriaus jo dienelės suskaičiuotos, be to, jis Putinui į užpakalį lindo, tai kaip tokį gerbti? Vyno entuziastai, kurie šiaip jau būna labai proeuropietiški, neatsistebės jūsų principingumu.
Pabaigoje sudirbkite visas vyno siužeto linijas „Geruose metuose“, supeikite perdėtą „Dieviško derliaus“ melodramatiškumą, atlaidžiai prisipažinkite, kad keletą kartų pakikenote „Raudonajame apsėdime“, ir abejonių nekeliančiu balsu baikite temą paskelbdami „Vynuogyną“ pačiu geriausiu filmu šia tema, nes garantuotai niekas nebus matęs šito B kategorijos 1989 m. siaubiako.
Menas. Banaliausia, ką galima pasakyti tokiame diskurse, tai visiems priminti, kaip senovės graikai ant vazų paišė Dionisą, arba, dar blogiau, papasakoti apie paveikslą, kuriame Nojus guli gatavas po šviežiai paragauto pirmojo pasaulio vyno, o jo sūnus Chamas iš jo juokiasi. Tokius chrestomatinius pavyzdžius žino kiekvienas save gerbiantis vyno mėgėjas, todėl jais nieko neišgąsdinsite.
Įspūdį padarytų kvietimas į Rothschildų „Meno vyne“ muziejų, bet kur tu, žmogau, dabar prirankiosi tiek kvietimų, ir dar dykai.
Todėl verčiau suktis pasitelkiant niekam negirdėtus menininkų vardus. Pavyzdžiui, imkite ir paklauskite, kas čia susirinkusiems žmonėms arčiau širdies – Christina LoCascio, Neiva Richardson ar Elisabetta Rogai. Kai visi klapsės blakstienomis ir plos sau ausimis per skruostus, apšvieskite juos, kad visos trys dailininkės naudoja ne guašą ar akrilinius dažus, o vyną. Ir skubiai išvaduokite visus nuo nejaukaus savo tamsybės suvokimo paklausdami, su kuo geriau išeitų dramatiški peizažai – su „Cabernet Sauvignon“ pamirkytu teptuku ar vis dėlto su „Malbec“?
Visa draugija pokalbio turės mažiausiai dviem valandoms.
Raštija. Nors, kaip ir skundžiausi anksčiau, žmonija vis mažiau skaito, tuo pat metu vengia tai pripažinti. Todėl bet koks ekskursas į beletristiką bus priimtas gal kaip ir kiek nuobodokas, tačiau praktiškas ir praversiantis ateities pasibuvimams.
Pirmiausia visiems priminkite, jog Atas iš „Trijų muškietininkų“ kalbėjo, kad pasaulis atrodo daug gražesnis, kai į jį žiūri pro šamberteno taurę. Čia, aišku, yra rizikos, kad visa kompanija leisis lyginti savo ragautą burgundišką vyną ir užmirš tiek Alexandre’ą Dumas tėvą, tiek jūsų bandymus pakerėti įžvalgomis.
Bet jeigu kalba sugrįš prie literatūros, Omaras Chajamas ir jo rubajatai apie vyną irgi visiems jau žinomi. Juk su senovės kinų romantiku Li Po (arba dar Li Bai) yra sudėtingiau. Retas kuris mūsų vyno mėgėjas laisvai kalba mandariniškai. Todėl drąsiai galima deklamuoti šias eiles originalo kalba nebijant, kad kas nors ims taisyti.
Jų nedaug, keturios eilutės, tikrai galima išmokti:
Dui jiu bu jue ming
Luo hua ying wo yi
Zui qi bu xi yue
Niao yuan reny i xi.
Padeklamavus reikia prasmingai nutilti, o jeigu kas nors paklaus, ką tai reiškia, tiesiog trumpai pasakyti: „Taigi čia kaip su vyno taure: nematai prieblandos, o krintantys žiedai aplimpa skvernus, o girtas aš žvelgiu į mėnulį šaltinyje, o paukščiai toli, o žmonių nebėra. Argi ne gražu?“
Po tokio pasažo galima drąsiai tikėtis, kad jūsų daugiau niekas nebekvies į jokius vyno susibūrimus, nes šalia tokio intelektualo niekam nebus jauku. O to juk jums ir tereikėjo?
Vyno entuziastai yra tokie patys mirtingieji kaip ir kiti, didelę dalį savo degustacijų skiriantys paskaloms, valdžios kritikai ir augančių atžalų nuotraukoms.
