Sugrįžusi į Lietuvą A.Grigaliūnienė nepabijojo iš savęs pasišaipyti. „Iki kelionės maniau, kad šį bei tą apie vyną išmanau. Tačiau tik viešėdama Bordo supratau, kad nežinau visiškai nieko. Na, nebent tai, kad vynas būna baltasis arba raudonasis“, – kvatojo Agnė.
Parsivežtus du brangaus vyno butelius ji išnešė iš namų – padėjo atokiau nuo pašalinių akių, kad jie netyčia nebūtų išgerti.
„Abu su vyru nusprendėme, kad vienas butelis bus išgertas dukters Jonės, kuriai dabar metai ir du mėnesiai, 16-ojo gimtadienio proga, o kitas – sūnaus Gabrieliaus jungtuvių proga, žinoma, jei jis tuoksis“, – juokdamasi prisipažino Agnė.
Šie du buteliai – dar tik pirmieji būsimoje vilnietės vyno kolekcijoje. Idėja kolekcionuoti vyną ji užsikrėtė savaitę praleidusi Prancūzijoje, kur mokėsi vyno ir maisto derinimo kultūros pagrindų.
Agnė – labai temperamentinga ir smalsi. Tad nenuostabu, kad ji užpylė klausimais visus vyndarius ir dėstytojus, mokiusius nedidelę lietuvių grupelę.
„Tų klausimų dar ir kitiems metams užtektų“, – juokėsi simbolinį „Chateau Magnol“ vyno ir maisto derinimo akademijos diplomą gavusi moteris.
- Kas šioje išvykoje sukėlė didžiausią nuostabą?
– Viskas! Pradedant tuo, kad dar niekada nebuvau buvusi toje Prancūzijos dalyje – Bordo regione, kuris labai savitas ir įdomus. Nuostabą sukėlė įspūdžių visuma – nuo pilies, kur gyvenau senoviniame kambaryje ir kur patyriau iki šiol man neatrastą prancūzišką svetingumą ir tam tikrą tvarką – pavyzdžiui, kad ir tai, jog vidury vakarienės negalima lyg niekur nieko pakilti nuo stalo ir atsakyti į telefono skambutį – iki senų tradicijų pažinimo.
Prancūzija yra labai gražios kultūros visuma – pradedant kalba, manieromis ir baigiant nuostabiu maistu bei vynu.
- Ar tai pakeitė ir jūsų supratimą apie maistą bei vyną?
– Daugiau nei aštuonerius metus organizuoju renginius, įmonėje esu žmogus, kuris atsakingas už maistą, gėrimus ir kitus protokolo dalykus.
Iki šiol man atrodė, kad aš apie tai daug suprantu. Bet kai nuvykau į Bordo, į mokymus, kur pamačiau specifinių dalykų, tuomet, kaip sakė graikų filosofas Sokratas, supratau, jog žinau tik tai, kad nieko nežinau.
Nustebau, kad degustacijos turi vykti rytais, kol dar budrūs skonio receptoriai, kad prieš tai negalima nei gerti kavos, nei kvepintis, kad mokymai apie vyną turi vykti šviesioje patalpoje, kad geriau matytųsi vyno spalva ir daugybė kitų dalykų.
Tik tai patyręs supranti, kokio aukšto lygio yra prancūzų vyno kultūra.
Mūsų verslo partneriai ir dauguma bičiulių yra vyno mėgėjai, šeimoje mes beveik nevartojame stiprių gėrimų.
Didžiausias paradoksas, kuris įvyko po mano pažinties su Bordo regiono vyno kultūra, – vyno pradėjau norėti mažiau.
Kodėl? Mat pradėjau ieškoti įdomesnio skonio, aukštesnės kokybės ir subtilesnių derinių. Tiesiog ėmiau kitaip vertinti vyną, tad vietoj kelių taurių dabar pakanka vienos.
Dabar kitaip ir renkuosi vyną, ir perku. Be to, pradedu diskutuoti su vyno pardavėjais, nes dabar jau jaučiuosi šį bei tą žinanti.
- Koks jūsų didžiausias atradimas apie vyną?
– Pirmas didysis atradimas – prancūzų vyno kultūra. Manau, kad prancūzai teisūs, vadindami save didžiausiu vyno kraštu. Nors, žinoma, taip pat savo kraštą vadina ir ispanai ar italai.
Prancūziškas vynas labiau subalansuotas ir subtilesnis nei kitų šalių. Kaip sako viena mano verslo partnerė, įsivaizduok, kad nuvažiavai testuoti automobilio ir pradėjai nuo „Ferrari“.
Taip jaučiausi ir aš, atsidūrusi keliuose garsiausiuose Bordo regiono vyno ūkiuose ir paragavusi rinktinio vyno.
Kitas atradimas – kad prancūzai vyną vartoja tik su maistu ir net neįsivaizduoja, jog gali būti kitaip.
Kai paragauji daugybę vyno rūšių kartu su skirtingu maistu, supranti, kaip netinkamai parinktas maistas gali sugadinti net geriausią vyną. Ir priešingai – kaip deramai parinktas vynas gali atskleisti neįtikėtiną patiekalo skonį. Kai gali čia pat ragauti, derinti ir lyginti, – nuostabu.
Dingo supratimas, kad baltasis vynas tinka tik prie žuvies, o raudonasis – tik prie mėsos. Pasirodo, prancūzai vyną derina prie padažų.
Dar vienas atradimas – pasikeitė mano skonis. Iki kelionės mėgau vienas vynuoges, o po kelionės atradau ’Pinot Noir’ vynuoges. Dabar jau tikrai žinau, ką galėsiu pasiūlyti savo svečiams.
- Kelionėje aplankėte ir kitus vyno gamintojus, įsigijote kelis nepigiai kainuojančio vyno butelius. Ar ketinate kaupti savo vyno kolekciją?
– Be abejonės, ten tuo užsikrėčiau! Prancūzijoje viešėjome pačiu gražiausiu metu, rugsėjo vidury, per patį vynuogių derliaus rinkimą, kai atrodė, kad visas Bordo regionas kvepia prisirpusiomis vynuogėmis, kurios tuoj tuoj sprogs ir čia pat pradės tekėti vyno upės. Toks to krašto įspūdis ir išliko.
Paskendau tame svaigulyje, man buvo skanu ragauti prisirpusias ir nepaprastai saldžias uogas tiesiog laukuose, sužinoti, kokia tai vynuogių rūšis ir koks iš jų gaminamas vynas. Vienu metu jau pasirodė, kad tuoj prieisime prie kurios nors pilies ir jos kieme pamatysime, kaip basos mergaitės kojomis spaudžia vynuoges...
Net oras ten tarsi kvepėjo būsimu vynu. Be to, ten visur išsiraizgiusios senos vyno kultūros šaknys. Vyndariai niekam nebruka savo produkcijos, jie tiesiog subtiliai ir su meile pasakoja apie vyną. To pakanka, kad liktum tarsi užburtas.
Viso to paveikta aš, žinoma, įsigijau keletą brangesnio vyno butelių ir paslėpiau juos atokiau nuo akių, savo šeimos vyno rūsyje. Namie bijau laikyti, kad per kokį nors vakarėlį kas nors netyčia neišgertų.
Būdama kolekcininko dukra žodį „kolekcija“ bijau drąsiai sakyti, nes tai skamba labai atsakingai ir rimtai. Kolekcija – tai ne tik kiekis, bet ir koncepcija, filosofija, netgi gyvenimo būdas.
Pavyzdžiui, mano tėvas yra aistringas meno kūrinių kolekcininkas, o mano domėjimasis menu yra tik estetinio jausmo patenkinimas. Mūsų su Simonu namuose atsiradęs meno kūrinys turi turėti kokią nors istoriją ar priežastį, dėl ko jis atsirado.
Norint būti kolekcininku, reikia turėti ne tik aistrą, bet ir finansinių galimybių. Vynas šiuo atveju parankesnis objektas nei menas. Juk ne visas kolekcinis vynas turi būti labai brangus.
Jei susikuri savo koncepciją, į savo kolekciją gali priimti ir vyną, kainuojantį vos keliasdešimt eurų, bet jis, pavyzdžiui, gali atstovauti tam tikro regiono tam tikrų metų derliui. Vyną kartais svarbiau atrasti nei įpirkti. O kai pasidarai rimtas kolekcininkas, tuomet jau pradedi ieškoti įdomybių, stebuklų ir retenybių.
Tad tie du buteliai, kurie yra vienų geriausių vynuogių derliaus metų Bordo regione (2005 ir 2009 m.), ir yra pirmieji mano renkamo vyno buteliai.
Gal kada nors tai ir bus galima pavadinti kolekcija.
- Iš Prancūzijos į šeimą grįžo diplomuota vyno ir maisto derinimo specialistė. Kaip į tai reagavo jūsų vyras?
– Labiau tuo apsidžiaugė ne mano vyras Simonas, bet jo tėvas, nes po kelionės pakito mano skonis. Nuo stipraus, struktūriško, vaisinio poskonio vyno su taninais mėgėjos tapau ’Pinot Noir’ veislės vynuogių gerbėja. Dabar su manimi galima aptarinėti net vyno skonius ir poskonius.
Jau laukiu kokios nors kitos kelionės, kad atrasčiau dar ką nors nauja ir netikėta, kaip kad saldaus desertinio vyno „Sauterne“ derinimą su pelėsiniu „Rocquefort“ sūriu. Tai tikras stebuklas! Man tai išties buvo nepaprastas atradimas!
Šio derinio jau paragavo mano šeimos nariai, o netrukus, manau, paskanaus ir kiti svečiai.
- Niekada nebuvome senas šaknis turinčios vyno kultūros šalis. Kaip jums atrodo, kodėl ši kultūra taip sparčiai prigyja mūsų šalyje?
– Daugelyje sričių vis dar esame praradę saiką. Manau, taip yra dėl to, kad kelios kartos per liūdną mūsų šalies istorijos laikotarpį liko daug ko nemačiusios. Todėl dabar tarsi stengiamasi atsigriebti.
Per 25 metus bandėme sugerti viską. Manau, jog darėme tai nesaikingai ir vieną dieną turėjome visko persisotinti, kad galėtume atsikvošėti ir pagaliau pradėti vertinti mažais gurkšneliais bei kąsneliais – ragauti, derinti, skanauti.
Vyno kultūra atėjo kartu su visa kita pasauline kultūra tuomet, kai atsivėrė sienos. Manau, kad lietuviai yra labai gabūs ir imlūs žmonės. Matant, kiek žmonių gali visa šia kultūra mėgautis, o ne vien beviltiškai vartoti, mano širdis džiaugiasi.
- Ar jau galime save vadinti vyno žinovais?
– Išskirčiau kelis tipus su vynu susijusių žmonių. Vieni yra tie, kurie iš esmės viskuo domisi, – keliauja, žino, atranda, prisiliečia ir net nevadina savęs ekspertais. Kiti yra šiek tiek melagiai. Nelabai ką nors iš esmės suprantantys apie vyną, bet norintys pasirodyti, nes tai yra madinga. Pastarieji mane erzina.
Yra ir profesionalai, vyno vertintojai. Šiuos žmones sutinki tokiose šviečiamojo pobūdžio kelionėse – tuomet labai akivaizdu, kas tik apsimeta, o kas iš tiesų išmano apie vyną.
Mane linksmina tariamieji žinovai, kurie dejuoja, kaip jie „pavargo“ nuo „Chardonnay“ vyno ir užsisako „Chablis“, nes jis neva „tikrai geras“. Vadinu save tik vyno vertinimo pradinuke, bet man patinka tokiems „žinovams“ pasakyti, kad tas pats „Chablis“ ir yra gaminamas iš ’Chardonnay’ veislės vynuogių.
- Jei jums kas nors atkakliai teigtų, kad Lietuva yra tik krepšinio ir alaus šalis, ką tokiems etikečių kabintojams atšautumėte?
– Paklausčiau, kodėl dar pamiršo cepelinus? (Juokiasi.) Labai myliu krepšininkus ir dėkoju jiems už jų laimėjimus – nuostabu, kaip jie šį rudenį iškovojo sidabrą Europos krepšinio čempionate! Manyčiau, jog turėdami Rūtą Meilutytę galime drąsiai teigti, kad esame ir plaukimo šalis, ir dar daug daug ko kito šalis. Bėgant laikui, manau, atrasime ir naujų epitetų, ir išgryninsime tikruosius.
Po įspūdžio, kurį man šį rudenį paliko prisirpusiomis vynuogėmis kvepianti Prancūzija, Lietuvą galiu pavadinti nuostabiai gražaus rudens šalimi. Gražiausio pasaulyje rudens šalimi. Auksinio rudens šalimi.
