Netoli nuo Bordo miesto, išsidriekusio ant Garonos upės kranto aukštutiniame Medoke, stūkso XVIII amžiuje pastatyta pilaitė „Chateau Magnol“. Čia įsikūrusi vyno kompanijos „Barton&Guestier“ rezidencija, kurioje dirba keturiasdešimt žmonių.
„Chateau Magnol“ rūmuose nuolat priimami ir apnakvindinami svečiai, šalia nedideliame senoviniame pastate įsteigta vyno degustavimo mokykla, kurioje reguliariai rengiami kelių dienų kursai vyno importuotojams, vartotojams bei kulinarijos meistrams iš viso pasaulio.
Baigusiųjų kursus laukia maloni staigmena. Naujai iškepti vyno ir maisto derinimo žinovai papuošiami mėlynomis mantijomis bei kepurėmis ir siaurais laiptais palydimi į seną vyno rūsį, kur voratinkliais aptraukti guli daugybę metų skaičiuojantys vyno buteliai. Seniausias čia saugomas vynas, pagamintas 1881 metais. „Chateau Magnol“ rūsiuose yra apie 20 tūkstančių kolekcinių vyno butelių.
Iškilmingos ceremonijos metu dalyviai privalo duoti priesaiką ir yra simboliškai įšventinami į „Barton&Guestier“ magistrus. Įspūdingo renginio pabaigoje svečiai gauna į ritinį susuktus diplomus ir butelį “Chateau Magnol“ vyno su vardine etikete. Magistrai iš Lietuvos, kuriuos prisaikdino S.Galan, viešnagės metu buvo pavaišinti kolekciniu 1967-ųjų metų vynu.
Kompanija „Barton&Guestier“ yra viena didžiausių vyno gamybos ir prekybos įmonių. Kasmet visame pasaulyje parduodama per 30 milijonų vyno butelių, kurie eksportuojami į 130 šalių. Šios kompanijos vynus neblogai pažįsta ir lietuviai. Mūsų šalyje jau galima įsigyti apie dešimt rūšių „Barton&Guestier“ ženklu pažymėtų vynų.
Įmonė šalia pilies turi 25 hektarų vynuogyną, kur augina „Cabernet Sauvignon“, „Merlot“ ir „Cabernet Franc“ vynuoges. To pakanka vyno ūkio aurai sukurti. Iš vynuogių mišinio kompanijos gaminamas raudonasis „Chateau Magnol“ vynas 12 mėnesių brandinamas ąžuolo statinėse.
Tačiau įmonės darbuotojai kasmet keliauja ir po skirtingus Prancūzijos regionus, tikrindami „Barton&Guestier“ partnerių, iš kurių kompanija superka vynus, produkciją. Jei kuris nors gamintojas siūlo prastą vyną, „Barton&Guester“ jų produkcijos atsisako.
Rugsėjo pabaiga. Vynuogių derlius Bordo regione dar nenuimtas – prisirpusių, sultingų ir nepaprastai saldžių vynuogių kekės kone gula ant žemės, kuri čia tiesiog idealiai tinka šiai kultūrai. „Barton&Guester“ vyndariai tikisi, kad šiųmetis derlius bus geras dėl palankių klimato sąlygų – tinkamos drėgmės ir šilumos pusiausvyros.
„Vasara buvo saulėta ir šilta, vynuogės gavo ir saulės, ir drėgmės“, – pasakojo „Chateau Magnol“ mokymų vadovė 45 metų S.Galan. Pamačiusi susidomėjusius žvilgsnius, moteris apie vyno kultūrą gali pasakoti valandų valandas. Ji dievina savo darbą, kuriam yra atidavusi jau 17 metų.
– Kaip jūs patekote į „Chateau Magnol“? – paklausiau žaviosios prancūzės.
– Dirbu čia jau 17 metų, nuo 1998-ųjų. Galima sakyti, kad tai mano pirmasis tikras darbas. Būdama jauna prieš tai dirbau dviejuose garsiuose vyno ūkiuose – „Chateau Mouton Rotshschild“ ir „Chateau Haut-Brion“. Tačiau vis žvalgiausi kažko kito.
Pamenu, kai pirmą sykį savo automobiliu atvykau į „Chateau Magnol“, pirmiausiai pagalvojau, kad ši vieta yra tiesiog nuostabi.
Nuo kelio rūmų net nesimatė. Tarsi kokiame filme atsivėrė didžiuliai vartai, alėja pravažiavau išpuoselėtą parką su apgenėtais medžiais ir krūmais, vynuogynus, gėlynus ir tik tuomet pasimatė rūmai. Visa tai padarė tokį didžiulį įspūdį, jog pamaniau, kad būtų šaunu čia dirbti. Ir aš tai padariau!
– Kodėl pilies pavadinimas susiję su magnolijomis?
– Nemanau, kad „Chateau Magnol“ pavadinimas kilęs nuo žodžio magnolija. Daug metų buvo taip galvojama, tačiau greičiausiai tai nėra tiesa.
Įsigijusi pilį kompanija „Barton&Guestier“ senąjį pavadinimą „Chateau el Dehez“ pakeitė. Kodėl pavadinimą susiejo su magnolijomis versijų yra ne viena.
Pasakojama, jog netoli šios vietos kažkada buvo kaimas, kuris vadinosi Magnolija. Dar kalbama, kad vienas ankstesniųjų pilies savininkų turėjo pavardę Magnol. Yra versija, kad taip vadinosi ir vynuogių rūšis. Taip kuriamos legendos. Tačiau, kad pilis vis dėlto galėtų pateisinti savo pavadinimą, vidiniame kieme išsikeroję auga keli magnolijų medžiai.
– Ar šis darbas jums atrodo romantiškas?
– Pati ši vieta ir šios vietovės istorija jau yra romantiška. „Chateau Magnol“ ir ją supantys vynuogynai tik nuo 1978 metų priklauso kompanijai „Barton&Guestier“. Rūmai, savo istoriją skaičiuojantys nuo XVII a. pabaigos ir iškilę XVIII amžiuje, yra puikus prancūzų klasicizmo architektūros pavyzdys. Vyndaryste šioje pilyje užsiimama nuo XIX amžiaus.
Tačiau buvo metas, kai šie rūmai išgyveno sunkius laikus. XX amžiaus pradžioje jiems trūko priežiūros, pastatas smarkiai suiro. O Antrojo pasaulinio karo metais apleistus rūmus okupavo vokiečiai.
Man teko bendrauti ir dirbti su vienu iš šių rūmų paveldėtojų, garsių Bordo pirklių Cruse’ų šeimos palikuoniu, kuriam dabar 90 metų. Jis papasakojo savo vaikystės prisiminimus, kaip šie rūmai atrodė seniau, juk pastatas buvo suniokotas. Dabar rūmai atrodo gražūs ir puošnūs.
Man atrodo romantiška, kad mūsų svečiai gali gyventi rūmuose, pastatytuose XVIII amžiuje, kur yra išlikę daug autentiškų dalykų. Man patinka vaikščioti po rūmų kambarius, kurių čia yra 14, ir visi jie skirtingi. Kiekvienas kambarys turi savo istoriją. Įsivaizduoju žmones, kurie čia kažkada gyveno ir vaikščiojo. Taip, manau, kad visa tai labai romantiška.
– Ar patys prancūzai dažnai atvyksta į „Chateau Magnol“? Ar jie domisi vyno pasaulio naujovėmis?
– Į „Chateau Magnol“ atvyksta nedaug prancūzų, dažniau sulaukiame svečių iš užsienio. Kadangi „B&G“ vynai eksportuojami į daugybę užsienio šalių, mes kviečiame savo partnerius.
Prancūzai taip pat mėgsta keliauti po vyno ūkius ir degustuoti vynus, jie domisi skirtingų savo šalies regionų vynais, juk tai – mūsų kultūros dalis. Dažniausiai jie keliauja per atostogas, plečia savo akiratį ir žinias. Nežinau, ar tinkamai palyginsiu, bet prancūzams vynas tai greičiausiai tas pats, kas rusams degtinė.
– Ar jūsų neerzina smalsūs turistai?
– Tikrų turistų į „Chateau Magnol“ užklysta nedažnai, tiksliau, atsitiktiniai lankytojai čia tiesiog nepatenka. Kartais pasikalbu su kitų „chateau“ gidais, kurie prima turistus, veda eskursijas, degustacijas. Jie pastebėjo, jog atsitiktiniai žmonės neįdėmiai klausosi apie vynus, dažnai būna neatidūs, juos sunku sudominti. Kartais jiems terūpi prisiragauti vynų. Kai atiduodi visą širdį savo darbui, tai erzina.
– Kas prancūzus įtikina, kad jūsų vynas yra geriausias? „Chateau Magnol“ ar „Barton&Guestier“ pavadinimas?
– Šie du žodžiai vienas be kito neegzistuoja. „Chateau Magnol“ be „Barton&Guestier“ vardo neįsivaizduojamas. Tai juk tikra pilis su savo istorija, praeitimi ir vardais. Jie vienas kitam padeda.
– Koks šiųmetis vynuogių derlius, kokio tikimasi vyno? Kurių metų vynas buvo pats geriausias?
– Geriausi „Chateau Magnol“ vynai – 2009 ir 2010-ųjų. Labai geras derlius buvo 2005, 2000-aisiais, taip pat 1999,1989, 1982, 1961, 1945… Ar dar vardinti?
Šiemet manau, kad bus geras derlius, nes vasara buvo šilta, vynuogės didelės, gražios, be grybelio, jei tik nuimant derlių nepamaišys lietus, viskas bus gerai.
Koks vynas brangiausias? Sunku pasakyti, juk turime 20 000 butelių kolekciją! Seniausias mūsų saugomas vynas – „Chateau Leoville St.Julien 1881“. Kai kurių butelių kainą sunku pasakyti, ją gali sužinoti tik aukcione.
Jei kas nors panorės pirkti kokį nors seno vyno butelį už 10 milijonų eurų – kodėl gi ne? Tokia gali būti jo kaina. Bet jei kitas pasiūlys dar daugiau? Viena aišku, tai – labai labai dideli pinigai!
– Ar jūs pati kolekcionuojate vynus?
– Taip, kolekcionuoju. Neturiu daug, gal tik 200 butelių. Seniausias nėra labai senas, bet, tikiuosi, kad labai geras. Tai 1975-ųjų vynas, tie metai taip pat buvo labai geri Bordo regione. Stengiuosi kasmet surasti kokį nors gerą vyną ir jį įsigyti.
– Ar jūsų kolekcijoje tik prancūziški vynai?
– Taip, bet ne tik iš Bordo regiono. Perku ir Naujojo pasaulio vynus – Australijos, Naujosios Zelandijos, Kalifornijos. Bet tik gėrimui, ne kolekcijai.
Mudu su vyru mėgstame vyną. Perkame iškart šešis butelius, laikome juos vynus rūsyje ir ragaujame kas trejus metus, stebime, kaip keičiais vyno skonis. Bet juk vynas tam ir gaminamas, kad būtų geriamas.
Man patinka gerti vyną ir derinti jį prie maisto. Tiesa, maisto ruošimu užsiima mano vyras, aš parenku vynus. Prisipažįstu, jog kartais ir aš klystu. Bet juk gyvename, ragaujame ir mokomės!
– Prancūzai sako, kad jūsų šalyje yra tiek vyno rūšių, kiek yra ir sūrių. Ar tai tiesa? Kaip įmanoma juos visus atskirti ir atsiminti?
– Žinau, tai sunku. Visų tikrai neatsimename. Nesu didelė sūrių mėgėja. Ypač – stiprių, aštrių. Išties turime tūkstančius sūrių rūšių, jei iš jų žinau bent 50 ir tai jau yra daug. Nuėjusi į prekybos centrą pati sustingstu prie sūrių skyriaus – jų ten tiek daug…
– Ar sunku tapti vyndariu? Ar reikia daug mokytis?
– Norint tapti vyndariu, mokytis tikrai reikia labai daug. Po aukštojo mokslo, kuris trunka ketverius metus, dar reikia labai daug praktikos. Taip, tai labai sunki profesija, vien diplomo čia nepakanka.
Nors dabar moterys užima vis daugiau svarbių postų net ir automobilių pramonėje, vyndariai Prancūzijoje vis dar nenoriai įsileidžia moteris į savo verslą. Liūdna, bet jei ir įsileidžia, tai ne į svarbiausias, vadovaujančias pozicijas, labiau prie technologijų kūrimo ir panašių darbų. Po truputį tai keičiasi, bet manau, kad dar turės nutekėti daug vandens, kol moterys taps vyndarėmis, o ne vyndarių asistentėmis. Manau, jog tai neteisinga!
Naujajame pasaulyje viskas kitaip, tačiau Senajame žemyne galioja senos tradicijos, kurios ypač gilios Prancūzijoje. Net jei vyndarystė yra šeimos verslas, perduodamas iš kartos į kartą, geriau į darbą yra priimamas iš šalies atėjęs specialistas jaunuolis, bet ne tos šeimos moteris.
– Ar dažnai susikuria naujos kompanijos, ar čia dar yra kur įsiterpti?
– Vyno rinka Prancūzijoje perpildyta, vien Bordo regione yra per 400 kompanijų, tarp jų ir labai garsių vardų. Konkurencija labai didelė, išsilaikyti nėra lengva, bet visuomet galima bandyti.
– Kokį poveikį gamtos užterštumas turi vyndarystei, vyno skoniui? Juk Bordo regione yra ir sunkiosios pramonės, ir atominių elektrinių?
– Nemanau, kad tai labai įtakotų vyno skonį. Didelės bėdos mes kol kas dar neįžvelgiame. Labiau kreipiame dėmesį į pesticidus, stengiamės mažinti jų naudojimą. Suprantama, gyvename pasaulyje, kuris vis labiau užsiteršia, gamta nebėra tokia pati kaip prieš 20 metų, bet didelis pavojus vynui dar negresia.
