Kaziuko mugėje, kaip ir kasmet, karaliauja įvairūs kepiniai, mėsos gaminiai. Norintiems surasti senovinio skanėsto – obuolių sūrio – tenka nueiti ne vieną kilometrą. Prekiautojų obuolių sūriais tiesiog nematyti.
Buvęs kretingiškis, su šeima išsikraustęs į Kuktiškes šalia Utenos, ten pradėjo obuolių sūrio verslą – tiksliau, pratęsė žmonos Vaidos šeimos tradicijas. „Šio sūrio recepetūra – šimtametė, užrašyta 1918-aisiais. Bet jos neišduosiu – neklauskit“, - nusijuokė Gvidas, sulaukiantis daugelio prašymų atskleisti paslaptį, kaip pagaminti tokį skanų sūrį.
Neseniai jo produkcijai suteiktas kulinarinio paveldo sertifikatas - G.Paulius nežino, ar kuris nors kitas obuolių sūrių gamintojas jį turi, bet kiek domėjosi, tokių nerado.
Senovinę obuolių sūrio receptūrą šeima patobulino – ėmė gaminti ne tik natūralius, bet ir įvairiais priedais paskanintus sūrius. Pavyzdžiui, su kriaušėmis, aitriąja paprika, riešutais.
„Pastaruosius labai mėgsta rusai. Lietuviams labiau priimtinas natūralus skonis. Daugelis gyrė pikantišką sūrį su aitriąja paprika – jo net nebeturime, viskas parduota“, - pasakojo vyriškis, už kilogramą skanėsto prašantis 50 litų.
„Brangu? Kai kurie pirkėjai sako, esą obuoliai nieko nekainuoja, kodėl tokia sūrio kaina? O aš sakau: „Baravykai miške irgi nieko nekainuoja, tačiau džiovintų kilogramas parduodamas už 500 litų“, – šypsojosi Gvidas.
Sūrio gamyba pareikalauja daug sąnaudų ir laiko – jis verdamas penkias valandas, po to tris mėnesius brandinamas. Ne kiekviena šeimininkė turi laiko ir sąlygų, todėl namuose šie skanėstai gaminami vis rečiau.
