Ant šventinio kauniečių stalo tarp 12 patiekalų bus ir Kūčių vakarienės simbolis – kūčiukai.
Etnologė Neringa Bakanaitė primena, kad laikantis tradicijų kūčiukus reikėtų kepti tik Kūčių dieną ir jų nepamiršti palikti ant vaišių stalo namus aplankančioms gerosioms dvasioms, rašo „Lietuvos ryto“ priedas „Laikinoji sostinė“.
Įvairių rūšių ir dydžio šių miltinių skanėstų siūlo ir didieji prekybos centrai bei mažos kepyklėlės.
Pavadino vėlių garbei?
Kūčia – patiekalas, kadaise gamintas iš įvairių grūdų ir valgytas su medumi ir aguonomis. Jo vardu pavadinta ir trumpiausia metų diena bei ilgiausia naktis.
„Žodis „kūčia“ kilęs iš senovės graikų „kokkos“ – kauliukas, grūdas, sėkla, vėliau, viduramžiais graikų vartoto žodžio „kukia“ – pupos“, – pasakojo etnologė.
Mokslininkai mano, kad į Lietuvą šis žodis atkeliavo iš slavų.
Kadaise patiekalas pirmiausia būdavo skiriamas mirusiesiems.
Vėlės Lietuvoje būdavo vadinamos kočėmis. Todėl greičiausiai Kūčių pavadinimas ir kilęs iš vėlių – kočių. Kita versija – „kūčiavoti“ sugrįžtančioms namų vėlėms prigijo patiekalo kūčia pavadinimas.
„Kaip bebūtų, nėra abejonių, kad apeiginis valgis skirtas vėlėms ir žmonėms.
Pavalgius šeimai, kūčia būdavo barstoma ant žemės ir aukojama mirusiųjų sieloms“, – sakė N.Bakanaitė.
Kūčią gamino iš kruopų
Etnologė pasakojo, kad senovinis patiekalas kūčia būdavo gaminamas iš kviečių, pupų, žirnių, miežių ir aguonų. Gardinamas medumi.
Aukštaitijoje kurį laiką kūčia buvo vadinama rupių miežių kruopų košė, valgoma su aguonomis ir miešimu – medumi saldintu vandeniu. Šiame regione kartais iki šiol kūčia vadinami šutinti kviečiai su medumi.
Panevėžio krašte XX a. pradžioje kūčią gamino iš kviečių, žirnių mišinio, pagardinto aguonomis ir medumi saldintu vandeniu.
Bendras įvairių kūčios variantų bruožas buvo tas, kad patiekalas būdavo gaminamas iš nemaltų ar šiek tiek grūstų javų, kruopų ir gardintas medumi, aguonomis ar kanapėmis.
Po Pirmojo pasaulinio karo Lietuvoje pradėtos kepti nedidelės bandelės su aguonomis. Dzūkijoje būdavo kepamas paplotis, kurį šeima vėliau laužydavo ir mirkydavo į aguonpienį. Suvalkijoje bandelės būdavo didesnės nei dabar ir pailgos.
Vadino ir paršeliukais
Įvairiuose šalies regionuose patiekalas vadintas skirtingai: kleckučiais, prėskučiais, galkutėmis, kalėdukais, buldikais, pulkeliais, kukuliais, paršeliukais, šližikais.
Bendrinį kūčiukų pavadinimą maži apvalūs kvietinių miltų su mielėmis kepiniai įgavo palyginti neseniai. Ypač išpopuliarėjo šaliai atkūrus Nepriklausomybę, kai vėl drąsiai pradėtos švęsti Kūčios.
„Taip greičiausiai nutiko dėl to, kad kūčiukai dėl patrauklios formos ir skonio paplito visuotinai ir buvo pamėgti visoje šalyje“, – sakė etnologė.
Tinka burtams ir dovanoms
Kūčiukus stebuklingąją naktį galima naudoti žaidimams, spėjimams, burtams ir dovanoms.
Etnologė teigė, kad pagal senovinius papročius šeimininkės kūčiukus turėtų kepti Kūčių dieną.
„Kūčių vakaro apeigos, taip pat ir maistas simbolizuoja žmonių ir gamtos bendrumą, tikėjimą. Apeigomis mūsų senoliai siekė gerovę lemiančių jėgų, vėlių palankumo, gero derliaus. Todėl ir dabar, laikantis tradicijų, po vakarienės ant vaišių stalo galime palikti kūčiukų. Gal jais pasigardžiavusios gerosios dvasios atneš laimę ir į jūsų namus“, – sakė N.Bakanaitė.
