Tokie ratilai viešojoje erdvėje bei virtualioje realybėje pasklido po to, kai į Juodają jūrą savaitgalį nukrito Rusijos karinis lėktuvas, skraidinęs garsųjį Rusijos armijos Aleksandrovo ansamblį bei pagrindinių valdiškų televizijos kanalų žurnalistus.
Visi jie skrido į Siriją. Ansamblis – savo dainomis ir šokiais palinksminti Rusijos kareivius, dalyvavusius pergalingame Alepo šturme ir padėti jiems kuo linksmiau atšvęsti Naujuosius. Žurnalistai – parengti kuo šaunesnių propagandinių reportažų apie tai ir apie nenugalimojo Rusijos ginklo jėgą apskritai.
Ratilai, kuriuos sukėlė staigi jų visų žūtis, buvo ir tebėra milžiniški – tiek geografine prasme, nes apėmė kone pusę Europos, tiek dėl to, kad sukėlė tikrus emocinius tornadus. Panašūs ratilai sklido ir po Rusijos ambasadoriaus Turkijoje A.Karlovo nužudymo, tačiau šįkart jie, suprantama – žymiai didesni.
Didžiausios audros, suprantama, virė pirmiausia pačioje Rusijoje, o taip pat – Ukrainoje. Tačiau tos pačios takoskyros, kurias ir vėl atvėrė ši katastrofa, buvo matyti ir kitose kaimyninėse šalyse – tarp jų, aišku, ir Lietuvoje. Užgriebė net ir Vokietiją – ne tik tenykštes rusiškas ir ukrainietiškas diasporas, bet ir tą jos visuomenės ir žiniasklaidos dalį, kuri labiau domisi Rytų frontu.
Didžiosios, kone absoliučios daugumos Rusijos visuomenės ir politinio bei kultūrinio elito pozicija – visiškai aiški ir absoliučiai kategoriška. Šios didžiulės tragedijos akivaizdoje visi tiesiog privalo nulenkti galvas aukoms bei išreikšti joms bei jų šeimoms užuojautą bei elementarų žmogišką solidarumą.
Taip esą turi elgtis net ir tie, kurie nepritaria Rusijos karui Sirijoje ar Kremliaus režimui bei jo politikai apskritai. O jei jie vis dėlto nenori to daryti, tai tiesiog tegul tyli ir niekam nelenda į akis.
„Svarbiausia – jog žuvo žmonės, o jau tai, kuo jie užsiėmė gyvenime – antrinis dalykas. Be to, juk jie tiesiogiai nedalyvavo kariniuose veiksmuose ir apskritai nedaug bendro arba nieko bendro neturi su armijos reikalais ir pačia kariuomene. Ansamblis – juk pirmiausia menininkai, o žurnalistai yra žurnalistai“, -- maždaug taip galima susumuoti rusišką požiūrį.
Jį tarsi rėmė ir faktas, kad tarp žuvusiųjų buvo garsi Rusijos filantropė ir labdarė, gydytoja J.Glinka bei jaunos baleto šokėjos.
Tokią savo poziciją rusai ir tie, kurie gana gausiai palaiko juos ir kitose šalyse, dažnai reiškė labai agresyviai ir rėksmingai, reikalaujančiu ir jokių prieštaravimų nepripažįstančiu tonu – tarsi ji būtų skelbiama iš aukščiausios moralinės bei etinės tribūnos.
Tuo atveju, kai šie reikalavimai buvo adresuojami Vakarų kryptimi, prie jų dar būdavo prikabinamas tas pats priekaištas, kaip ir po, pavyzdžiui, Rusijos civilinių orlaivių žūčių nuo teroristų rankos: „Na, ir kodėl gi jūs, veidmainiai, savo paskyrų socialiniuose tinkluose nepuošiate rusiška trispalve – kaip kad puošiate, kai kas nors panašaus atsitinka pas jus?! Dvigubi standartai!“.
Tokį požiūrį į katastrofą demonstravo net ir kai kurie vadinamosios Rusijos opozicijos atstovai – pavyzdžiui, G.Javlinskis, kurių užuojautos deklaracijose Rusijos karas Sirijoje ir parama ten kariaujantiems „vaikinams“ tapo lygiai tokiu pačiu natūraliu ir savaime suprantamu dalyku, kaip ir būtinybė užjausti bei pagerbti katastrofos aukas.
Svarbiausia, kad pasak jų, tai ir turi būti viskas, ką galima bei leistina pasakyti šioje situacijoje. Bet kokie kiti samprotavimai ar interpretacijos – tai tik „politikavimas“, kuris paprasčiausiai įžeidžia aukų atminimą bei jų šeimas ir yra tiesiog nežmoniškas. Tad jeigu jau kas nors negali vykdyti reikalavimo besąlygiškai gedėti ir užjausti – verčiau „užsikemša“ ir tylomis pasitraukia į šoną.
Tuo tarpu kita Rusijos opozicijos dalis – vis dėlto, panašu, kad mažesnioji – ir pirmiausia didžiulė dalis ukrainiečių laikosi visiškai priešingos pozicijos.
Pasak jų, svarbiausia tai – kad kariniu lėktuvu skrido pagrindinis armijos ansamblis, kurio tikslas buvo kelti Sirijoje kariaujančių kareivių „kovinę dvasią“. Kartu skridę „žurnalistai“ – neatimama ir itin svarbi tos pačios Kremliaus karinės mašinos propagandinė dalis.
Ta mašina, nušlavusi Alepą, kaip kadaise Čečėniją ir jos sostinę Grozną, sudraskiusi Gruziją, dabar žudo Ukrainą, kurios karių ir civilių aukos čia skaičiuojamos tūkstančiais, o karo sugriauti žmonių gyvenimai – milijonais.
Juk tas pats Aleksandrovo ansamblis sukūrė specialią dainą „Mandagūs žmonės“, skirtą pašlovinti Krymo okupacijai, kurią įvykdė taip Rusijoje meiliai ir su pasipuikavimu vadinami specialieji jos armijos daliniai.
Tuo tarpu pagrindinių valdiškų televizijos kanalų „žurnalistai“, kurie yra ne kas kita, kaip režimo ideologinis ir propagandinis aptarnaujantis personalas, įnešė ir tebeįneša pagrindinį indėlį kurstant antiukrainietišką ir didžiarusišką šovinistinę isteriją pačioje Rusijoje ir karo ugnį Ukrainos rytuose.
Taigi, šioje kompanijoje atsidūrusi J.Glinka, priėmusi apdovanojimus iš to paties režimo rankų, ne kartą aiškinusi, kad ji neturi „nieko bendra su politika“ ir režimo išnaudojama papudruoti savo įvaizdžiui – taip pat visų šių veiksmų bendrininkė.
Žinoma, ji – bendrininkė galbūt ne tokiu mastu, kaip sovietinis dinozauras J.Kobzonas, daugelį kartų savo dainomis kėlęs „liaudies respublikų“ Rytų Ukrainoje „kovinę dvasią“ ir šlovinantis ten esą atgimstančią „Novorosiją“. Šis veikėjas kai tik ir turėjo tapti bene pagrindine turo į Siriją puošmena, tačiau išvengė mirties tik todėl, kad turėjo kažin kokių sveikatos problemų.
„Taigi, susikiškite atgal į gerkles savo reikalavimus mums reikšti užuojautą bei pagarbą, o dar labiau – kaltinimus veidmainystėmis ir nežmogiškumu. Kas, jei ne jūsų pačių dauguma atvirai džiūgavo, plojo katučių ir šventė ne tik po kiekvieno Donbase rusų ginklais numušto Ukrainos lėktuvo ir apskritai ukrainiečių žūčių, bet ir po „liaudies respublikų“ numušto civilinio lainerio su niekuo dėtais civiliais vakariečiais?
O kas, jei ne jūsų paprastų mirtingųjų ir politikų dauguma atvirai džiūgauja po kiekvieno teroristų išpuolio Vakaruose, aiškindami, kad „taip jiems ir reikia“ ir tai pelnyta bausmė už tai, kad Vakarai „kariauja“ su Rusija, o ne kartu su ja prieš teroristus?“, -- taip galima reziumuoti šį požiūrį.
Šias mintis dažnas dar iliustruoja žinomo Rusijos humoristo, valdžiai lojalaus propagandininko M.Zadornovo juokeliais apie virš Ukrainos numuštą Malaizijos lėktuvą, kad šis nukrito, „nes yra sunkesnis už orą“.
Tad šio požiūrio besilaikantys žmonės teigia, jog tiems, kurie reikalauja vien tik užuojautos bei pagarbos ir švaistosi kaltinimais veidmainystėmis, rūpi ne pačios aukos, jų atminimas ir katastrofa, kiek jų išnaudojimas, kaip puikios progos dar kartą išrėkti savo ideologines bei politines nuostatas ir sutrypti visus priešus.
Tiesa, šioji stovykla dalijasi dar į mažiausiai porą. Vieni visais šiais argumentais savo iniciatyva džiaugsmingai šaudo į Rusijos pusę, šoka ant „V.Putino juokdarių“ lavonų bei džiaugiasi, kad „yra teisėybė“, kiti siūlo vis dėlto nuo atviros piktdžiugos susilaikyti ir tiesiog ignoruoti tai, kas įvyko – žinoma, pernelyg neslepiant savo požiūrio, bet tokiu ignoravimu ir kapų tyla jį tiesiog išreiškiant pačiu geriausiu būdu.
Mat, esą net pats diskutavimas su rusais šiuo klausimu – jiems į naudą, nes jiems esą svarbiausia, kad net jų nelaimės ir problemos būtų centrinėmis kitų – pirmiausia, savo įtakoje norimų išlaikyti kaimynų – temomis.
Pavyzdžiui, tai savo „Facebook“ paskyroje sau įprastai aštriu stiliumi suformulavo žinomas Ukrainos tinklaraštininkas ir publicistas S.Ivanovas.
„Nesupanašėkite su rusais, šokančiais savo ritualinius šokius aplink lavonus. Neterškite eterio lavoniena. Nukrito jų lėktuvas? Na ir velniai jo nematė. Kur ažiotažo priežastis? Rusai gamina lėktuvus sielvartui, o ne susisiekimui. Juk tai – visiems žinoma.
Pačia aršiausia neapykantos forma yra indiferencija. Viskas“, – nukirto iš Luhansko kilęs ukrainietis.
Savaime suprantama, tokie pasisakymai ir toks požiūris apskritai – naujas kibiras benzino į rusų emocijų laužą. Tai – jiems tik patvirtinimas, kad jų neapykanta savo šalies opozicijai, ukrainiečiams, vakariečiams ir visiems kitiems jų valdžios priešams yra visiškai pagrįsta, nes tai – „nežmonės“.
Ypatingą pyktį kėlė į Siriją keliavusio lėktuvo ekipažo lyginimas su nacistinės Vokietijos kariuomenės ansambliu, vykusiu į Rytų frontą pakelti „mūsų šauniojo Vermachto karžygių nuotaikos ir kovinės dvasios“.
Neabejotina, kad tokie pasisakymai ir palyginimai taps pagrindine Rusijos valstybinės propagandos tema artimiausiomis dienomis, o ga ir mėnesiais.
Tokį įniršio ir pagiežos srautą, kokį ant kai kurių Rusijos opozicijos atstovų galvų išpylė ir kiti tos pačios opozicinės stovyklos atstovai, sunku ir apsakyti.
Tai davė pagrindą kai kuriems to pykčio audros sulaukusiesiems paskelbti, jog šis įvykis apnuogino dar vieną degradacijos ir nuosmukio riboženklį, kurį peržengė vadinamoji Rusijos liberalioji opozicija, vis gausesnėmis ir darnesnėmis gretomis atvirai stojanti po režimo vėliava.
Ką gi, ne tik ši, Rusijos visuomenę skaldanti, bet ir per kitų šalių visuomenes einančios takoskyros, rodo, kaip toli ir kai sėkmingai skaldydamas ir pjudydamas žmones pažengė Kremliaus režimas ne tik savojoje, bet ir kitose šalyse.
Teisingiau – kokios sėkmingos jo pastangos agresyviai mobilizuojant, militarizuojant bei prieš visą išorinį pasaulį nuteikiant savo paties visuomenę. O tai visuomet ir buvo pagrindinis jo propagandos, nukreiptos pirmiausia į saviškius, tikslas.
Kuo labiau supjudyti, įvaryti į kuo gilesnę aklavietę, viską aplaistyti kuo daugiau kraujo ir taip kuo labiau užaštrinti bei pagilinti visas su tuo susijusias problemas – tokia dabartinio Rusijos režimo politikos alfa ir omega ne tik Ukrainoje ar kitose kaimyninėse šalyse, bet ir Sirijoje.
Tai, žinoma, labai pragmatiška ir racionalu. Juk ne tik pats geriausias, bet iš esmės ir vienintelis vaistas režimui – kuo daugiau ir kuo aštresnių išorinių konfliktų bei tikrų ir tariamų vidaus ir išorės priešų. Tačiau tokių, kurie nekelia tiesioginės karinės egzistencinės grėsmės pačiam režimui, kuriuos galima valdyti ir iš kurių galima pešti grynąją propagandinę bei politinę naudą.
Iki Vakarų sankcijų, numušto civilinio avialainerio, augančios tarptautinės izoliacijos bei kitų nenumatytų problemėlių – tokių, kai kartais pernelyg didelis karstų į Rusiją skaičius – toks buvo karas Ukrainoje.
Tam, kad šios problemėlėms būtų arba panaikintos, arba maksimaliai sušvelnintos, ir buvo padėtas karas Sirijoje.
Dar ir dabar atrodo, kad ši paskutinioji avantiūra režimui – tik į naudą, o žvelgiant į ateinančiuosius metus, ta nauda gali daug kartų išaugti.
Vieno iš svarbiausių, jei ne svarbiausio žaidėjo ir Vidurio Rytuose, ir visame pasaulyje statusas, užkonservuoto ir pagilinto karo Sirijoje garantuotas pabėgėlių ir terorizmo srautas į Vakarus, pačių Vakarų vidaus politinės problemos ir tendencijos, palankios Rusijai – tai tik dalis visų tų „bonusų“, kurie, atrodytų, ne tik kitąmet, bet ir ilgalaikėje perspektyvoje laukia Kremliaus režimo.
Tačiau čia taip pat laukia tas pats didysis suicidinis paradoksas, su kuriuos susiduria visos diktatūros, išgyvenančios savo paskutiniąsias raidos stadijas – anksčiau ar vėliau situacija ne tik tampa nevaldoma, bet aštriuoju galu atsisuka prieš patį ją sukūrusį režimą ir žeidžia jį vis smarkiau. Dažniausiai būna, kad nuduria mirtinai.
Būtent į tokio posūkio pranašus ir yra panašūs ir žvėriškas Alepo sunaikinimas, ir A.Karlovo nužudymas, ir dabartinė karinio lėktuvo katastrofa.
Pirmasis ir tiesiog instinktyvus veiksmas, kurio po jos griebėsi režimas – paskelbti, jog tai jokiu būdu nebuvo ir tiesiog negalėjo būti teroro aktas.
Suprantama – juk tai po ambasadoriaus Turkijoje žūties būtų jau antra sąskaita sąskaita už karą Sirijoje šiomis dienomis. Ir kur kas didesnė bei baisesnė, nei pirmoji. Negana to, pateikta iškart po tautos vado V.Putino metinės spaudos konferencijos, skirtos parodyti tautai, jog „viskas kontroliuojama“ ir eina tik geryn.
Tačiau net jei tai ir nebuvo teroro išpuolis, vis viena akivaizdu, kad tai – įeina į kainą už karą Sirijoje. Juk karinis lėktuvas ten ir skrido – tame kare sudalyvauti.
Akivaizdu ir tai, kad ta kaina tik didės ir greičiausiai itin šiurpiai bei dramatiškai, o ją didins ne tik sukriošusių sovietinių lėktuvų ar kitos technikos pavidalą įgavęs Likimas ir Atsitiktinumas, bet ir teroristų ranka.
Juk jau dabar iki ausų į šį karą įlindusi Rusija Alepo sunaikinimu pavertė save vienu iš pagrindinių ne tik visos Sirijos maištininkų ir teroristinių grupuočių, bet ir apskritai viso musulmonų sunitų pasaulio priešų bei taikinių.
Negana to, Kremlius iš šios balos ne tik nebegali išlipti, bet turės bristi į ją vis giliau – siųsti ten ne tik vis daugiau karinės aviacijos, bet ir sausumos pajėgų. O jų ten, panašu, jau dabar apsčiai.
Šia linkme Rusiją stums ir Sirijos režimas, ir sąjungininkas Iranas, ir pati tokio pobūdžio karo logika.
O tai ir reikš vis naujas aukas ne tik pačiame fronte, ar Rusijoje, bet ir visame pasaulyje, vis didėjantį karinį, ekonominį, finansinį bei politinį krūvį režimui, kurio simboliu ir yra tas pats sukriošęs sovietinis „Tupolevas“, nukritęs Juodojoje jūroje.
Ir pirmiausia šią žiaurią kainą už savo režimo avantiūras mokės eiliniai civiliai rusai ir eiliniai kareiviai, tapę ir jo įkaitais, ir sąmoningais bendrininkais.
Ką gi, gal jiems visiems ir galima pareikšti užuojautą. Tačiau kas iš to? Nejau jiems tai padės?
