2015 metų vasarį visiškai nuseko antras pagal dydį Bolivijos ežeras Poopo, o praėjusią savaitę išsausėjo Atojako upė, kuri tekėjo per aštuonis Verakruso kalnų miestus Meksikoje.
Ekspertų tvirtinimu, Poopo upės išsausėjimą lėmė trys faktoriai: Ramiojo vandenyno šiltėjimą lemiantis fenomenas „El Ninjo“, žmogaus veikla ir globalinis atšilimas.
„Tai vienas iš globalinio atšilimo padarinių“, – teigė glaciologas ir Bolivijos kalnų instituto direktorius Dirkas Hoffmannas.
Vandens lygis kito
Ledynus ir ledą tyrinėjančio mokslininko manymu, ežero vandens lygis nebepakils, nes vandens mažėjimo ženklai nebuvo laiku pastebėti.
Jau 1920 metais Poopo ežero vandens lygis buvo sumažėjęs, o 1940-1948 metais jis nukrito ypač smarkiai.
Tačiau 1984 metais vandens lygis pakilo, o 1988 metais buvo užfiksuotas aukščiausias jo lygis. Tuomet vandens lygis buvo metru aukštesnis nei įprasta, tačiau tada prasidėjo vandens lygio kritimas.
Dabar iš vidutinio gylio vandens telkinio, kuris kažkada apėmė 2,3 tūkst. kvadratinių kilometrų plotą, teliko mažos balos. Žuvys išmirė, kai kurie paukščiai migravo, o tie, kurie nusprendė pasilikti, pavyzdžiui, žuvėdros, nuolat pešasi dėl mažų maisto išteklių.
Kito vandens telkinio dingimas buvo užfiksuotas trečiadienį Meksikoje.
Atojako upė buvo labai vertinama turistų kaip palanki vieta plaukioti valtimis arba užsiimti baidarių sportu. Upės vanduo buvo mėlynos spalvos, o tai labiausiai ir traukė žmones, bet išgaravęs vanduo visa tai sunaikino.
Kenkia ir gamtai, ir žmonėms
Geologas ir pajūrio politechnikos kolegijos Žemės mokslų fakulteto prodekanas Fernando Morante'as paaiškino, kad ši gamtos katastrofa įvyko dėl tektoninių plokščių judėjimo, o tai gali atsitikti bet kurioje pasaulio vietoje.
Iki šiol taip pat Pietų Amerikoje esantis Ekvadoras nepranešė apie panašius įvykius, tačiau F.Morante pabrėžia, kad šioje šalyje gali nutikti panašių atvejų dėl tam palankių geologinių sąlygų.
„Mes nežinome, kada tai įvyks, gal po 100 metų, o gal ir niekada“, – pridėjo F.Morante.
Tokie gamtos fenomenai daro įtaką biologinės įvairovės pasikeitimams.
Pavyzdžiui, Atojako upė buvo daugiau nei 80 rūšių paukščių ir 20 rūšių drugelių namai. Čia taip pat gyveno patys gražiausi šalies drugeliai.
Biologas Césaras Tumbaco paaiškino, kad kiekviena gyvūnų rūšis yra kitos gyvūnų rūšies maistas. Tad jeigu pirmoji rūšis išnyksta, išnyks ir antroji. Taip pat iškyla pavojus ir augmenijai.
Meksikos valdžios institucijos perspėjo, kad Atojako upės išsausėjimas lemia ne tik gamtovaizdžio pasikeitimus, bet ir didėjančią taršą.
Be to, šiame regione yra daug cukraus gamyklų. Anksčiau jų išmetamos atliekos būdavo nuplaunamos tekančio vandens, tačiau dabar jos kaupsis ant sauso paviršiaus.
Tokia tarša gali pakenkti daugiau nei tūkstančiui šiame regione gyvenančių šeimų.
Mokslininkų teigimu, ši vieta turėtų būti stebima nacionalinės Meksikos vandenų komisijos ir ši turėtų imtis veiksmų.
Baimė dėl didžiausio ežero
Pastaruoju metu dėmesys nukrypo link Titikakos ežero. Specialistai pažymi, kad vienas didžiausių pasaulio ežerų verčia sunerimti dėl pasikeitusios savo formos, o tai taip pat gali būti klimato kaitos ir temperatūros didėjimo pasekmė.
Ežero išsausėjimas geriausiai matosi Huanuko regione Peru. Pasak gyventojų, šioje vietoje ežeras nuseko daugiau nei 50 metrų.
Kitame Peru mieste, Lampoje, išsausėjo Spalvotoji lagūna. Vietos gyventojų teigimu, vanduo taip nuseko, kad dabar galima nueiti pėsčiomis iki vienintelis salos, kuri buvo ežero viduryje.
Geologas F.Morante pabrėžė, kad svarbiausia yra tai, kad kitos apylinkės gyventojai yra pasiruošę panašioms situacijoms.
„Saugumo valdybos sekretoriatas turi vystyti geologinius projektus, kad nustatytų labiausiai pažeidžiamas zonas, ir informuoti visuomenę, kokių veiksmų turėtų būti griebtasi“, – sakė jis.
